MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

GENDŽIO TESTAS


M. Yourcenar (1903-1987), garsios prancūzų ir belgų rašytojos klasikės, rinkinyje "Rytietiškos novelės" - dešimt lakoniškų Rytų kultūros dvasia persmelktų novelių. Viena iš jų - "Paskutinė Gendžio meilė". Anot pačios rašytojos, šios novelės veikėjai ir veiksmo vieta - iš romanistės Murasaki Shikibu romano, kuriame pasakojami Azijos Don Žuano nuotykiai. Murasaki subtiliai nutyli princo gyvenimo pabaigą ir mirtį. M. Yourcenar "Paskutinėje Gendžio meilėje" leidžia sau pasvajoti, koks būtų galėjęs būti vienas iš romano epilogo variantų. Novelė poetiška, primenanti prancūzų puantilizmo pradininko Ž. Sera ažūriškus paveikslus. Joje - žmogaus gyvenimo laikinumo ir trapumo dvelksmas. Pagrindinis veikėjas - pamažu apankantis princas Gendžis. Koks jis, kas ji - paskutinė Gendžio meilė? 

Aklas vyras - tai vyras užrištomis akimis. Nesvarbu, kas jam tas akis atėmė, - senatvė, liga ar nelaimingas atsitikimas. Kad ir kaip tas vyras stoiškai laikytųsi, regintieji sunkiai atsikrato jausmo: neregystė - tikrai pikta lemties išdaiga. Gyvenimas tampa vienu iš "slėpynių" žaidimo variantų, nes jie tave mato, o tu niekada nežinai, kas už tamsos šydo. Ankantis Gendžis tai puikiai suvokia ir, užuot matantiems kėlęs gailestį, renkasi užmarštį. Gyvenimo pabaigoje princas, kadaise buvęs "šlovingiausias iš gundytojų, kada nors žavėjusių Aziją", - toli nuo žmonių. Buvęs be galo dailus, garsėjęs kaip talentingas poetas ir kaligrafas, nestokojęs moterų dėmesio, turėjęs daugybę sugulovių, senstantis Gendžis atsiskyrėlio trobelėje gyvena vienas. Jo veidas - "tuščias ir bejausmis, išsekintas neregystės ir metų naštos, primenantis dulsvą veidrodį, kuriame kadaise atsispindėjo grožis". Princui "didžiausia prabanga - gyventi be nieko", "begėdiškai paliktas liūdėti vienatvėje", jis nuo aušros iki sutemų skaito šventąsias knygas. O dabar dar viena situacija: nematantis vyras ir jį mylinti matanti moteris. Kokiu "slėpynių" variantu aklajam tampa meilė? 

Žodį "slėpynės" vartoju neatsitiktinai. Gendžio dabartis - gyvenimas apčiuopomis. Moteris - tai Dama iš Byrančių Žiedlapių kaimo, viena iš buvusių Gendžio sugulovių - mato, taigi lygiųjų nėra, nes žaidimo taisykles diktuoja ji. Dama aštuoniolika metų mylėjo princą ir kentėjo. Pasimatymų būta "retų kaip žvaigždės lietingą naktį", bet jų užteko, kad moteris aistringai įsimylėtų Gendžį. Deja, princas jos nei įsidėmėjo, nei įsimylėjo. Bet didelė meilė - visada akla. Pirmą kartą moteris pas princą atvyksta kaip Ukifunė, žemdirbio Sohėjaus duktė, apsivilkusi šiurkštaus audinio suknelę, kaimietiškai susipynusi plaukus. Ji neva pasiklydusi kalnuose. Patyrusi meilę princo glėbyje, moteris vis dėlto padaro klaidą - prisipažįsta, kad žino, kas yra Gendžis. Princui praeitis - tabu. Jis išprašo moterį lauk. Po dviejų mėnesių Dama iš Byrančių Žiedlapių kaimo vėl aplanko Gendžio lūšnelę - šįkart elegantiška, dvelkianti kvepalais Čiudžo. Šiltą ir vaiskią naktį mėnulio šviesoje regėdama neregio veidą, tarsi iškaltą iš balto nefrito, moteris padainuoja princui romansą - tą patį, kurį kadaise jam dainuodavo žmona. Gendžis prisipažįsta: kad ir kaip jam sekęsi meilėje, jis "neturėjęs tokios mielos meilužės". Šįkart jis pats atskleidžia, kas esąs, o moteris atsako, kad "nebūtina vadintis princu Gendžiu, kad būtum mylimas". Paskutinė princo meilė pažadina jo sieloje nostalgiškus prisiminimus, laikino pasaulio apmąstymus: "Aš nesigailiu, kad daiktai, būtybės, širdys pasmerktos irti, nes iš šios nelaimės kyla dalis jų grožio. Man tik skaudu, kad niekas nesikartoja. Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors naujo, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą, dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą." Gendžis mąsto apie būtį, apie baigtį, apie meilę, apie tai, kad "vienas vaisius paliekamas rudens pabaigai" - tai Čiudžo. 

Moterį domina kitkas. Tai, kas sumanoma, būtų galima pavadinti Gendžio testu, kurio esmė - noras išsiaiškinti, koks vertinimas moteriai tikresnis, - tas, kai geidžiamas vyras ją matė, bet iš kitų neišskyrė ir neįsimylėjo, ar tas, kai jis, aklas, neatpažino, kad pas jį atvyko ta pati kažkada probėgšmais matyta, netgi lytėta moteris, bet jis ją palaikė kita - puikesne, jam tinkančia? Pasirodo, moteris teisingai įvertinta jaučiasi tada, kai princas turėjo galimybę matyti. Aklo princo glamonės ir puikus jos, kaip "paskutinės meilės", įvertinimas nublanksta prieš faktą, kad, prisiminęs daugybę savo sugulovių, Gendžis vis dėlto negalėjo prisiminti Damos iš Byrančių Žiedlapių kaimo: "Vienintelį vardą pamiršo Gendžis ir tas vardas buvo jos." Neprisiminti Damos - vadinasi, nepripažinti ir nepridėti aštuoniolika metų trukusios begalinės ir tikros meilės prie šių trumpučių glamonių kalnų trobelėje, neprisiminti - vadinasi, nesujungti Ukifunės, Čiudžo ir Damos iš Byrančių Žiedlapių kaimo į vieną moterį, neleisti nukristi nuo abiejų - vyro ir moters - akių apgaulės šydui. Gendžio testas - tai visų pirma pačios moters jausmų testas. Didelės meilės laikas nesumažina. Didelė meilė nenori trupinių - ji trokšta visko. 

M. Yourcenar novelė, kaip ir kiekvienas nevienadienis meno kūrinys, - daugiaprasmė. Gendžio testas - ne tik meilės, bet ir paties gyvenimo testas. Nestokojusio turtų ir dėmesio princo vertybės, kai apankama, keičiasi iš esmės: prabanga virsta paprasta ir nykia buitimi, šurmulys - vienatve ir susimąstymu. Apakus reikia dar kartą "perfiltruoti" savo gyvenimą - jame "atsisijoja" tik tai, kas tikra. Tikra Gendžiui ir paskutinė jo gyvenimo meilė, nes jis jau negalės praregėti, - vadinasi, tiesa yra tai, kas juntama lytėjimu, klausa, uosle. Moteriai tereikėtų patikėti tokiu nuoširdumu. Deja, kai mylinčiojo ir mylimojo meilė dėl kokių nors priežasčių nėra viena kitai adekvati, labiau kankinasi tas, kuris stipriau, ištikimiau, ilgiau myli. Aklo Gendžio meilė nevisiškai įtikina Damą iš Byrančių Žiedlapių kaimo ir todėl, kad moteris puikiai žino - ji pasinaudojo Gendžio aklumu. Būtent dėl to ji ir kamantinėja Gendžį apie praeitį - aklo princo vertinimą bando "permatuoti" regėjusio vyro masteliu, nes pačios sugalvotas testas nėra garbingas. Moteris turi dvi tiesas: vieną žino ji, kitą žino Gendžis. 

Kažkada įsiminė R. Granausko viena iš subtiliausių novelių "Saulėlydžio senis". Jos veikėjas, išėjęs paklajoti laukais, patyręs nakties grožį, nuogąstauja, kad žmona įtars jį paprasčiausiai buvus neištikimą, susimąsto: "Kiekvienas dalykas turi tartum dvi teisybes: vieną žinai tik tu pats, o antrąja gal ir patikėtų kiti, bet tai jau nebus ta teisybė, kurią tik tu vienas žinojai." Paryčiu grįžęs vyras nepasakoja moteriai, kokį nuostabų nakties grožį regėjo. Neprabyla apie savo didelę meilę ir M. Yourcenar novelės veikėja - ji tyli. Tampa akivaizdu: kalbėti apie kvapą gniaužiančius jausmus tam, kuris jų nepatyrė tada, kai viską išgyvenai tu, - tai tarsi leistis nuo kalno viršūnės su akinančio baltumo sniego sauja į slėnį: atgniaužęs pirštus, kitam parodysi tik drėgną šlapią delną. Dama iš Byrančių Žiedlapių kaimo suprato ir tai. Kūrinio pabaiga - tarsi atviros durys. Skaitytojui reikės pro jas išeiti pačiam - pačiam nuspręsti, kokia tiesa gyvenime jam svarbesnė: ta, kurią žino tik jis, ar ta, kurią norėtų apie jį žinoti kiti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]