MUMS RAŠO

Stasė PURIUŠKYTĖ

PIRMAS BLYNAS NEPRISVILO

Kovo 2 dieną į Vilniaus aklųjų įmonės salę susirinko nemažas būrys žmonių. Vienus jų čia atvedė smalsumas, kitus - netikėtumas. Jau seniai praėjo tie laikai, kai beveik kas savaitę šioje salėje koncertuodavo garsūs atlikėjai, netgi dramos teatro aktoriai vaidindavo spektaklius. Bet tai jau buvo...  

Ir štai žinia: ką tik baigusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, Barbora Šilkinytė stato spektaklį pagal Dž. Boin knygelę "Berniukas dryžuota pižama". Siužetas gana dramatiškas. Devynmetis vokiečių berniukas Brunas su šeima atvažiuoja į kažkokią tuščią ir nykią vietovę. Tėvas čia dirbs konclagerio viršininku, bet šeima nieko tikro apie šį darbą nežino, ypač vaikai. Dvylikametė mergaitė šiaip taip stumia dienas, o Brunas, būdamas labai gyvas ir smalsus, tiesiog nuobodžiauja. Aplink nieko nėra, tik netoliese - aukšta aklina tvora. Prie jos artintis griežtai draudžiama. Bet argi uždrausi vaikui? Kasdien jis vaikšto palei tvorą, kol vieną dieną pastebi nedidelę skylę, o prie jos - panašaus amžiaus berniuką (šiuo atveju mergaitę, nes artisto berniuko neatsirado. Bruną vaidino pati Barbora). Ta mergaitė už tvoros buvo labai liesa ir alkana. Vos pasisakiusi savo žydišką vardą, ji paklausė, ar Brunas neturi duonos. Vaikai susidraugauja, bet nesupranta vienas kito. Rachelė pyksta, kad Brunas ja netiki, o šis nesupranta, kaip ir kodėl čia suvežti žmonės turi taip baisiai gyventi. Čia ir užsimezga didžioji drama, pasibaigusi labai tragiškai ir, sakyčiau, prasmingai.  

Žinodama siužeto sudėtingumą, scenarijaus neaiškumą, taip pat repeticijų nepatogumus, nemaniau, kad merginoms gerai pavyks. Iš tikrųjų gi - pirmas blynas neprisvilo. Labai gerai vaidino Barbora. Labiausiai man patikusi Rachelės (neregės studentės Irmos Jakštytės) scena - rijimas. Peralkusio vaiko geriau suvaidinti turbūt neįmanoma. Ir visa jos vaidyba - puiki ir nuoširdi. Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro darbuotoja Anastasija vykusiai suvaidino dvylikametę Bruno seserį, jau pretenduojančią į paneles.  

Efektyviausia, mano manymu, buvo pabaiga. Su knyga ji visiškai nesutapo, bet paliko stiprų įspūdį. Brunas, norėdamas padėti Rachelei rasti dingusį jos tėtį, apsirengia kalinio drabužiais, savuosius palieka prie tvoros ir pro skylę įlenda anapus. Vaikams besiblaškant ir bešaukiant tėtį, pasigirsta švilpukas. Rachelė paaiškina, kad reikia rikiuotis ir kažkur eiti. Išsigandęs daugybės skurdžių žmonių ir nežinios, Brunas šaukiasi mamos, nori namo, bet jau negali ištrūkti. Atbėgusi mama dar girdi vaiko balsą, bet jo nemato. Tik pastebėjusi vaiko drabužius, supranta - įvyko baisi tragedija. Taip Dievas ar likimas atsilygino konclagerio viršininkui už daugelio žmonių žudymą. Siųsdamas į krematoriumą nekaltus, jis ten pasiuntė ir vienintelį savo sūnų. Šią sceną visos keturios merginos suvaidino gerai.  

Pirmas darbelis pavyko, tik gaila, kad į Barboros kvietimą jungtis į dramos būrelį niekas neatsiliepė. Ką gi, laiko dar yra, merginos jaunos. Reikia tikėtis: jos sulauks savo svajonės vaidinti išsipildymo.