LASS LITERATŲ KŪRYBA

Brigita NARMONTAITĖ

KODĖL LOKIAI LIETUVOJE NEBEGYVENA 

Senais laikais, kai Lietuvos miškuose lokiai, taurai ir stumbrai lakstė, gyveno vienoje girioje senas atsiskyrėlis. Retai atklysdavo pas jį žmonės, bet žvėrys kasdien senuką lankė. Kaip nelankys - tik jis galėjo įkalbėti medžiotojus nekliudyti žvėrių jauniklių, tik jis perspėdavo mažylius, jei rasdavo kilpų. Žmogus mokėjo visų žvėrių ir paukščių kalbas, visados teisingai išspręsdavo girios gyventojų ginčus, žiūrėjo, kad visi taikiai gyventų. Už tai žvėrys jį gerbė ir miško karaliumi laikė. 

Bet ne visiems tai patiko. Labiausiai priešinosi ir žmogui pavydėjo lokys. "Koks iš jo karalius? Čiauška per dienas su paukščiais, plepa su medžiotojais. Karalius turi žvėrims įsakinėti!" - mąstė lokys slankiodamas aplink ąžuolą, po kuriuo stovėjo senio trobelė. Kartą lokiui kilo mintis klasta priversti žvėris sukilti prieš atsiskyrėlį. Pasišaukė jis porą greitų stirnų ir liepė skelbti visai giriai, kad žmogus turįs namie maišą strėlių, kad jis taręsis su medžiotojais iššaudyti visus miško gyventojus. Niekas lokio pasiuntinėmis nepatikėjo, tik vienas jaunas stumbras ir keli bailūs šernai. 

Vos užėjo naktis, žvėrys apsupo trobelę. Stumbras plačiais ragais bandė su šaknimis išversti šimtametį ąžuolą, šernai rausėsi ieškodami užkastų strėlių, apie kurias primelavo lokys. O lokys, žmonių dar meška vadinamas, garsiai riaumojo: 

- Kelkis, baily, susiimsim! Išeik, jei tikrai esi žvėrių karalius! Išeik! 

Ne juokais išsigando žmogelis - imtynių su lokiu jis nesitikėjo. Vis dėlto išėjo paskubomis susiradęs lanką ir keletą strėlių. Stumbrai su šernais išsilakstė bijodami taiklių senuko strėlių. Liko tik lokys. Jis vienas visiems laikams žmogų iš girios išvijo. Bet šitaip atrodė tik pačiam lokiui. Senukas nei labai išsigando, nei kovoti su tokiu priešu norėjo - jis paėmė į rankas lanką, uždėjo ant jo strėlę ir nuėjo girios krašto link. Priėjęs kaimelį papasakojo medžiotojams, kad žvėrys šią naktį jį iš miško išvarę. 

Kitą rytą medžiotojai nujojo į girią. Žiūri - namelis sugriautas, žemė aplink ąžuolą išrausta, o vidury griuvėsių - lokys drybso. Čiupo vyrai lankus, paleido į mešką bent dešimtį strėlių. Dvi pralėkė pro šalį, dvi susmigo į ausis, viena pataikė į uodegą. Išsigandęs lokys leidosi bėgti. Bėga ir riaumoja iš skausmo: 

- Žmonės pasiuto, visą mūsų giminę užmušti nori! Bėkite, vaikeliai, kol jūsų nenušovė, žiūrėkit, jau žirgus į mane paleido! Gelbėkitės, į Belovežo girią bėkite! 

Iš tikrųjų medžiotojai į lokį paleido šunis ir patys, sėdėdami ant arklių, puolė jį vytis. Bet lokys su savo šeimyna jau skuodė iš miško. Jam pavymui bėgo ir kitos meškos - kas į Belovežo girią, kas į Sibiro miškus. Buvo net tokių, kurie ryžosi per jūras plaukti. Nedaug jų Amerikos krantus pasiekė. Kiti amžiams liko jūrose plaukioti. Tai jūrų lokiai - labai plėšrūs ruoniai, panašūs į meškas. O tie, kurie kitą krantą pasiekė ir iki šiol Amerikoje gyvena, grizliais vadinami. 

Štai kodėl lokiai Lietuvoje nebegyvena. Bet ir kitose šalyse jiems ne pyragai - žmonės meškas medžioja. Bet niekaip nesugauna to lokio, kuris senuką iš namų išvijo. 

LAKŠTINGALA IR KOMPIUTERIS 

Senoje mokykloje, lietuvių kalbos kabinete, stovėjo senas kompiuteris. Stovėjo jis prie didelio lango, pro kurį pažvelgęs galėjai matyti šimtametį, bet visai mažą miškelį. O tame miškelyje gyveno lakštingala, labai smalsi ir be galo drąsi. Vieną šiltą gegužės vakarą, kai kitos lakštingalos giedojo giesmę besileidžiančiai saulei, smalsuolė atsiskyrė ir nulėkė mokyklos link. Įskriejo tiesiai į lietuvių kalbos kabinetą, nes jo langas buvo praviras. Čia jos žvilgsnis užkliuvo už kompiuterio. Paukštelis nutūpė ant grindų ir snapeliu įjungė prietaisą. 

- Koks keistas stiklinis debesis! - nustebusi šūktelėjo lakštingala ir prilėkus brūkštelėjo sparnu per ekraną. 

- JAWS for Windows is ready! - sugriaudė kolonėlės, kurios buvo prijungtos prie kompiuterio ir pamirštos išjungti. 

- Gal galite tyliau, gerbiamasis? Oi, pamiršau pasisveikinti! Kaip jūs sveikinotės? JAWS for Windows? - ir ji netyčia palietė nageliais klaviatūrą. 

- Jot, - sugriaudė kolonėlės. 

- Aš niekur neketinu joti ir žirgo neturiu. Esu tik lakštingala, bet moku gražiai suokti. Pasiklausykite: 

Jurgut, Jurgut, Jurgut! 

Kinkyk, kinkyk, kinkyk! 

Paplak, paplak, paplak! 

Važiuok, važiuok, trrrr! 

- Ar patiko mano giesmelė? 

- Start, - ištarė kompiuteris, kai giesmininkė vėl nutūpė ant klaviatūros. 

- Koks jūs nemandagus! Dar niekada tokio žmogaus nesutikau ir nesitikėjau sutikti, - neatlyžo paukštelis. - Bet man jau laikas skristi, švinta. 

Ir lakštingala vėl palietė mygtukus tikėdamasi nuoširdumo bent atsisveikinant. 

- Enter, - atsiliepė kompiuterio kolonėlės. 

- Enter, - nuskrisdama šūktelėjo lakštingala, nes manė, kad tai reiškia "iki". 

O prietaisas, likęs vienas, uždarė pradinį meniu ir buvo beišsijungiąs, bet staiga į jo geležinę galvą ėmė lįsti žmogiškos mintys: "Kodėl užuomarša programuotojas, diegdamas man balsą, neįdiegė jausmų? Kodėl pamiršo pridėti žmogaus protą? Tada būčiau galėjęs pasikalbėti su lakštingala kaip kalbasi žmonės. Mano šaltas balsas - niekai prieš jos suokimą, atmintis niekada neprilygs jos vaizduotei - štai ekraną ji pavadino stikliniu debesimi. Aš tesu tik geležinė dėžė su stiklo gabalu, o ji - maža nuostabaus balso giesmininkė. Kad galėčiau pavirsti žiedu, kuris tektų išskrendančiai lakštingalai..." 

Nuo tų minčių kompiuteris įkaito, ekranas ėmė mirgėti. Pajutęs ant klavišų ką tik į darbą atėjusio mokytojo pirštus, skubiai įjungė balsą. 

- JAWS... lakš... programuotoją! - teištarė ir išsijungė. 

Atskubėjęs programuotojas vargšą vėl įjungė, spustelėjo vieną kitą mygtuką, nužvelgė mirguliuojantį ekraną ir pakraipė galvą: 

- Naujas, visai negirdėtas virusas. Aišku kaip dieną, jei meistro pats šaukiasi. 

Kompiuteris nieko nesuprato. Tik ekrane iš mirgančių lyg kibirkštys raidžių bandė sudėti žodžius: "Aš tik norėjau pasakyti daugiau, negu mano šaltame balse užprogramuota!" Bet nesuspėjo - jį išjungė ir išvežė taisyti. 

Nuo to laiko ir lakštingala nesilankė senojoje mokykloje.