BRAILIO RAŠTAS IR MES

Teresa Bornez ABASCAL

NEPAISANT GARBAUS AMŽIAUS...

Autorė 89 metų amžiaus. Madridas, Ispanija. 2011 m. Onkyo Brailio rašto konkurso Otsuki (prestižiškiausios) premijos laureatė. 

Nepaisydama amžiaus - taip sakau todėl, kad esu jau sena: dabar man 88 metai, po mėnesio bus 89! - brailio rašto ženklų sistema, skirta rašyti ir skaityti, iš tikrųjų pakeitė mano gyvenimą. 

Gimiau 1922 m. balandžio 26 d. Kitą mėnesį mano gimtadienis, kurio labai tikiuosi sulaukti! 

Mano gyvenimas buvo įdomus, patyriau ir gera, ir bloga. Pirmas svarbus mano gyvenimo įvykis, kai buvau tik keturiolikos, buvo Ispanijoje prasidėjęs pilietinis karas. Blogiausia, bent jau man, buvo tai, kad teko mesti mokyklą. Negalėdama toliau mokytis, turėjau eiti dirbti į siuvyklą, kur buvo siuvamos milinės. Siūdama liejau ašaras, nes kiekviena milinė vėliau turės savo likimą. Kaip atrodys ją dėvintis kareivis? Kiekvienai milinei sukurdavau istoriją, kurią "sutvirtindavau" kraujo lašeliais, kai įsidurdavau pirštą - milinės buvo siuvamos iš labai kieto audeklo, net dabar jaučiu šiurkščią medžiagą, kurią čiuopdavau keturiolikmetės pirštais. Neturėjome net popieriaus skiautelės kraujui sustabdyti. Dažnai verkdavau. Nemėgau to darbo ir nenorėjau prisidėti prie karo siūdama milines. Vienintelį kartą paprieštaravau motinai (mano tėvas kovojo priešakinėje fronto linijoje) - pasakiau, kad negrįšiu į siuvyklą. Motina taip stipriai man trenkė, kad pradėjau neprigirdėti. Taigi. Žinau, ką reiškia būti labai alkanam, kas yra kančia, ką reiškia kęsti šaltį ir baimę, visą laiką labai bijoti. Bet tai, kad negalėjau mokytis, man buvo užvis skaudžiausia. Na, gal kiek ir perdedu, bet tikrai tai dar labiau didino mano kančias. Prakeiktas karas! Dabar atrodo, kad jis buvo taip seniai, nors kartais vėl sugrįžta prisiminimai, ir man užgniaužia kvapą... 

Kai karas baigėsi, ištekėjau. Mano vyrui Leandrui dabar 87, bet jo sveikata blogesnė nei mano. Pagimdžiau tris vaikus - du dar tebegyvena. Mano gyvenimas buvo labai margas, bet aš ketinu kalbėti tik apie tai, kas vyksta dabar, nes galiu tai daryti rašydama brailio raštu, ačiū tau, Luji. 

Būdama 88, maniau, kad man nėra ko mokytis. Na, gal ne taip pasakiau savo mintį. Noriu pasakyti: žinant, kad neilgai liko gyventi, kad ir turint stiprų kūną bei šviesų protą, ko galėčiau mokytis? Kas norėtų kažko mokyti seną moterį, beveik aklą ir kurčią? Ir, norėdama būti sąžininga (nors man gėda tai pripažinti), čia, popieriuje, pareiškiu, kad man niekas neįdomu, nes mano tikslas - gerai išsimiegoti naktį, truputį pasimankštinti, bet nepersistengti, nes man gelia kaulus, dažnai mažomis porcijomis valgyti sveiką maistą ir vengti ginčytis su Leandru. 

Natūralu, kad mano fizinė būklė prastėja, ir labai sparčiai. Aš apkurtau, o žmonės darosi nekantrūs, jei paprašau pakartoti, ką jie sakė. Dėl to esu priversta užsisklęsti, o tai - užburtas ratas: kadangi negirdžiu, jie nesivargina ir su manimi nekalba. Kadangi jie su manimi nekalba, jaučiuosi vis labiau izoliuota, prie to dar pridėjus prastą regėjimą, aišku, kodėl pradėjau bijoti išeiti į gatvę. Užsidariau savo kambaryje. Diena po dienos gyvenimas mane vis labiau slėgė, jaučiausi vieniša negalėdama klausytis radijo ar žiūrėti televizorių. Ir be knygų, ir negalėdama rašyti. Ką man reikėjo daryti? Susitaikyti, kad esu akla? Ne, žinoma. Teko prisipažinti: esu akla, ir man reikia pagalbos! Reikia gyventi toliau! 2007 m. gegužės 25 dieną, gydytojai oftalmologai tai patvirtino. Tapau akla oficialiai. Todėl apsilankiau ONCE - Ispanijos aklųjų organizacijoje, nes kita alternatyva buvo lėta ir baisi mirtis tebesant gyvai. Nuėjau į ONCE skyrių, nors ėjau labai nevikriai ir sunkiai. Šiandien labai džiaugiuosi, kad taip padariau: dabar, kai iki mano 89 gimtadienio likęs mėnuo, viskas atrodo kitaip nei tą lemtingą dieną - 2007 m. gegužės 25-ąją. 

Ką sužinojau ONCE organizacijoje? Ačiū jiems už išmintį - jie priima ir jaunus, ir senus, aprūpina juos reikalingais ištekliais, kad aklumo našta sumažėtų. Mane po reabilitacijos kurso, kur išmokau naudotis lazda, nukreipė, turėdami omeny mano senyvą amžių, į "senjorų grupę", kur susitikau su kur kas jaunesniais už save žmonėmis, visiems buvo daugiau nei 60. Nebuvo nė vieno mano amžiaus, bet vis tiek visi jautėmės laukiami. Šis skyrius organizuoja pokalbius, renginius, debatus, kino forumus ir, žinoma, ten dažnai geriama kava! Bet aš norėjau vėl skaityti, išmokti pati užsirašyti skaičius (kadangi blogai girdžiu, balsinės programos man mažai padeda), sudaryti pirkinių sąrašus, perrašyti brailio raštu apsakymus, kurių daug esu parašiusi per savo gyvenimą, kad žinočiau, ko jie dabar verti, atpažinti vaistus, nes jie dabar yra su etiketėmis brailio raštu, pati naudotis liftu. Aš troškau išmokti brailio raštą! Troškau nepriklausyti nuo savo vyro, nuo vaikų, kurie gyvena gana toli ir tik kartais užsuka, ar nuo kaimynų gerumo. Todėl natūralu, kad aš norėjau išmokti brailio raštą. 

Ir aš išmokau. Man tai buvo nelengva ir, turiu prisipažinti, praliejau ne vieną ašarėlę, turėjau atkakliai dirbti, daug skaityti - po truputį ir dažnai, kaip sako mūsų mokytojas, ir būti atkakli. Ir man pavyko! Ačiū technikos stebuklams! Aš nuskenuodavau savo tekstus ir tada išsispausdindavau juos brailio rašto spausdintuvu. Aš juos daug kartų skaitydavau! Ačiū brailio rašto sistemai, skirtai skaityti ir rašyti, ačiū tau, Luji Braili. Tu atlikai nepaprastą darbą - padėjai daugybei žmonių, kad jie galėtų skaityti ir rašyti. Aš vėl galiu skaityti savo mėgstamus apsakymus! Tai "Sraigė", "Idėjos", "Gėlių krepšelis" ir daug, daug kitų. Jausmas, kai vėl galiu skaityti ir rašyti, užsirašyti valgių receptus - kad ir pyrago su lašiša, kurį buvau beveik pamiršusi, - yra labai artimas laimei. Galima pamanyti, kad tai paprastas dalykas, bet man po pietų atsisėsti su Soledad Puertolas arba Perez Galdos knyga yra viskas, apie ką svajojau, ir tai mano dienoms suteikia prasmę. Štai kodėl noriu padėkoti tau, Luji, iš pačių savo senos ir pavargusios širdies gelmių, pavargusios kalbėti ir tylėti, už tai, kad davei pasauliui šį nepaprastą rašymo ir skaitymo būdą. 

Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė