IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS |
Lina NORKIENĖ SVEIKA, ŽIEMIŠKA LATVIJA |
Rodos, sudėtingos gyvenimo sąlygos, rūpesčiai slegia pečius, neleidžia laisvai atsitiesti ir pagalvoti apie pramogas. Tačiau Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro keliauninkai nerimsta ir nepasiduoda rutinai. Su veiklaus, iniciatyvaus ir žmonių poreikius žinančio bei gerbiančio centro direktoriaus Algimanto Arbočiaus pagalba 2011 m. gruodžio 10 d. išsiruošėme į užsienio kelionę. Šį kartą pasirinkome viešnagę pas broliukus latvius. Pavadinę į kelionę geros nuotaikos nestokojančią gidę Danutę Čiornyj, ankstyvą rytą sugužėjome į jaukų šiuolaikišką autobusą ir patikėjome savo "dūšias" patyrusiems vairuotojams, o patys per monitorių autobuso priekyje stebėjome tolyn besidriekiantį kelią. Ar Ryga dunda? Tokį klausimą mums uždavė gidė dar neįvažiavus į miestą. Pasak legendos, Gaujos upėje snaudžianti pabaisa kas keli šimtmečiai nubunda pasiklausyti, ar Ryga dar vis dunda ir statosi. Jei neišgirstų miesto šurmulio, pabaisa tuojau miestą sugriautų. Gidė Danutė pažėrė mums ir daugiau įdomių faktų ir legendų apie miesto istoriją, rodė įdomiausius senamiesčio statinius, istorines vietas. Gaila, kad oras mūsų tą dieną nelepino. Vėjas vis bloškė veidan smulkų lietų, tačiau miestas džiugino išradingomis kalėdinėmis puošmenomis bei mugėmis. Užsukusius į didžiulį prekybos centrą lauktuvių namiškiams, pasitiko netikėta staigmena. Ėmė kaukti sirenos, diktorės balsas visomis kalbomis skelbė, kad vyksta evakuacija ir mandagiai prašė kuo greičiau apleisti patalpas. Nespėjome smarkiai išsigąsti. Lauko durys buvo čia pat. Buvo įdomu stebėti kvalifikuotą visų tarnybų darbą. Niekas nepanikavo, kiekvienas darbuotojas žinojo, ką jis turi daryti, kaip elgtis. Susiskaičiavę "visas galvas", žinojome, kad visi sveiki ir, sugužėję į autobusą, patraukėme į Gaujos slėnyje įsikūrusį Siguldos miestelį, garsų žiemos sporto paslaugomis. Pasirodo, broliukai latviai nemažų kalnelių beturį. Nuo vieno jų lynu tempiamas ore kybąs vagonėlis perkėlė mus ant kitos kalvos viršūnės. Keliaudami oru lyg ant stebuklingo skraidančio kilimo matėme po kojomis medžių viršūnes, lyg kaspinas išsiraičiusią upę, šalia jos prigludusį plentuką, tiltą, kitus keliukus bei tolumoje besidriekiančias kalvas. Ant vienos tų kalvų stūkso ir Turaidos pilis. Apie šias vietoves yra įspūdinga legenda, žinoma, susijusi su romantiška, bet ir žiauria meilės istorija. Gal kas girdėjo sakmę apie Turaidos Rožę ar matė pagal šią legendą sukurtą vaidybinį filmą? Jei ne - kviečiame prisijungti prie mūsų ir aplankyti Latviją kitą kartą.
Pavakarieniauti ir pasidalinti įspūdžiais išsirinkome Rygoje populiarų ir lankytojų nestokojantį "Lido" restoraną. Vakare gražiai iliuminuota ir įvairių gyvūnų figūrėlėmis bei eglutėmis išpuošta restorano aplinka atrodė ypač jaukiai ir šventiškai. Tikriausiai sutiksite su manimi, kad dėl tokių įspūdžių verta keliauti. Kiekviena nauja patirtis praturtina, leidžia į gyvenimą pažvelgti naujai. Taigi, keliaukime kartu. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |