JAUNA MINTIS

 

MES ŽMONĖS AR ROBOTUKAI?


Gintautas GečasLietuvių liaudies patarlė sako: senas arklys vagos negadina. Tais žodžiais patyręs darbuotojas "pastato į vietą" tik ką į darbą atėjusį jauną specialistą. Įžūlesnis jaunuolis atkirstų taip pat liaudies išmintimi: vagos negadina, bet giliai ir nearia. Tai amžino konflikto tarp jaunimo ir vyresniųjų esmė. Dažniausiai jaunuoliai, ką galvoja, tą ir sako. O tai nepatinka vyresniesiems. Jauni žmonės novatoriai, jų mintys drąsios, negirdėtos, nenusėstos kasdienės rutinos dulkių. 

Ilgai nekalbant metaforomis, sąžiningai paklausiu: ar mūsų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovai girdi ir išklauso jaunimą, ar domisi jų problemomis? Kiek juos, jaunus, įtraukia į aktyvią sąjungos veiklą? Neskubėkime patys greitai atsakyti į šiuos ir kitus iš pirmo žvilgsnio paprastus klausimus. Į juos naujame "Mūsų žodžio" pokalbių cikle atsakys pats jaunimas. 

Pirmasis mūsų žurnalo pašnekovas - Gintautas Gečas. Jį pasirinkome neatsitiktinai. Jis vienas iš pirmųjų neregių 2002 metais integruotai mokėsi ir baigė Tauragės pagrindinę mokyklą. Vėliau mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), kurį baigė 2004 metais. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto vadybos specialybę. Mokslo baigimo diplomą gavo 2008-aisiais. Dar studijuodamas antrame kurse neregys studentas įsidarbino ir sėkmingai dirba iki šiol. 

 

"M.Ž." Jūs vienas iš pirmųjų baigęs integruotą vidurinį mokslą. Papasakokite apie tuos metus. 

G. G. Integruotą mokslą pasirinko tėvai, o ne aš. Šio pasirinkimo priežastis paprasta - tėvai nenorėjo manęs išleisti taip toli, tai yra į Vilnių. Į pirmą klasę atėjau jau išmokęs brailio raštą. Šio rašto išmokė specialioji pedagogė Veronika Čirvinskienė. Brailio rašto išmoko ir mano pradinių klasių mokytoja. Pirmoje ketvirtoje klasėje integruotai mokantis problemų nebuvo. Tiek klasė, tiek mokytoja prie manęs greitai priprato. Tik penktoje klasėje prasidėjo šiokie tokie sunkumai. Pirmiausia reikėjo eiti į kitą mokyklą. Nuo penktos klasės kiekvieno dalyko mokytojas - vis kitas, kiekviena pamoka - kitame kabinete. Reikėjo ne tik susiorientuoti naujoje vietoje, bet ir įrodyti - sugebu mokytis su kitais klasės draugais. Neslėpsiu, kai kurie mokytojai manė, kad turiu mokytis aklųjų internatinėje mokykloje. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Vėliau viskas riedėjo sava vaga. 

"M.Ž." Mokykloje buvote vienintelis neregys. Ar nesijautėte balta varna, pakliuvusia tarp juodų? 

G. G. Girdžiu neregius dažnai skundžiantis, kad neranda draugų. Šie skundai mano ausiai skamba keistai. Gal aš gimęs po laiminga žvaigžde? Nežinau. Man susirasti draugą niekada nebuvo sunku - ir pradinėse klasėse, ir pagrindinėje mokykloje, ir aukštojoje. Draugų niekada nestokojau. Visuomet būdavau kviečiamas į gimtadienius, vakarėlius. Iki šiol susiskambiname ir padraugaujame su Tauragėje likusiais klasės draugais. Kodėl nuolat turėjau ir turiu draugų? Atsakymas vienas - reikia nebijoti laisvai bendrauti. Jeigu esi susikaustęs, nepasitiki savimi, tada iš tiesų užmegzti naujas pažintis sunku. Neverta kaltinti aplinkinių. Geriau sąžiningai paklausti savęs: ką aš ne taip darau, kad neturiu draugų? 

"M.Ž." Ar mokantis mokykloje užteko laiko kitiems pomėgiams? 

G. G. Žinoma, domėjausi įvairiais dalykais. Ketverius metus lankiau muzikos mokyklą. Labai norėjau išmokti groti akordeonu. Šiek tiek pramokęs juo groti, muzikos mokslus mečiau. Gyvenime esu pragmatikas. Visuomet pasvarstau, kiek tas ar kitas dalykas pravers ateityje. Nusprendžiau, kad muzikinis išsilavinimas nėra būtinas. Vėliau šia nuostata vadovavausi metęs magistro studijas Vilniaus M. Romerio universitete. Na, bet grįžkime prie mokyklos pomėgių. Atsirado nauja aistra - informacinės technologijos. Jos mane "užvaldė" ne iš karto. Kompiuteriais susidomėjau 1997-1998 metais. Tiesa, iš pradžių neturėjau nei kompiuterio, nei sintezatoriaus. Pirmą kompiuterį su visa įranga išsinuomavau iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS). Naudotis kompiuteriu ir sintezatoriumi mokė Vitas Purlys. Tiesa, mokslai truko vos kelias dienas. Vėliau pats turėjau perprasti kompiuterį. Po metų su LASS nuomą nutraukiau, nes tuo metu vienoje televizijos laidoje laimėjau modernų kompiuterį. Iš pradžių juo dirbau DOS aplinkoje, vėliau perėjau prie Windows programų. Išmokti naujų kompiuterinių programų padėjo broliai Audrius ir Artūras Lenkšai. Su jais nuolat keičiausi naujausia kompiuterine informacija bei programomis. 

"M.Ž." Kas lėmė studijų pobūdį? Kaip integravotės į studentų bendruomenę? 

G. G. Iš pradžių norėjau studijuoti informatiką. Vėliau ramiai pagalvojau ir nusprendžiau: neregiui informatika per daug sudėtinga. Studijuojant šį mokslą būtinos akys. O be jų - daug nežinomųjų. Todėl pasirinkau verslo informacijos vadybą. Tai gana nauja ir perspektyvi sritis. Mokytis problemų nebuvo. Pirmiausia įstojęs susipažinau su aplinka ir auditorijomis, kuriose mokysiuosi. Savarankiškai nueiti į fakultetą nebuvo sunku. Jau Tauragėje išmokau vaikščioti vienas ir orientuotis erdvėje. Studentų bendrabutis nuo fakulteto netoli, todėl kasdieninis maršrutas gana paprastas. Dar kartą pakartosiu - niekada nebuvau vienas, visuomet turėjau ir turiu draugų. Studijų metais jų irgi netrūko. Mokytis nebuvo sunku. Laimei, neregiui studentui didelė parama - naujos informacinės technologijos. Neregys gali išsiversti ir be skaitovo. Man akis atstodavo skeneris. Aišku, knygai skenuoti reikia laiko. Tačiau nuskenavęs gali mokytis savarankiškai. 

"M.Ž." Dirbate LASUC, taigi "iš vidaus" pažįstate neregių virtuvę. Ką apie ją galėtumėte pasakyti? 

G. G. Galiu spręsti tik "lokaliai". Kalbėsiu apie savo aplinką. O ji tikrai nėra linksma. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre - labai mažai gabių neregių. Gal jie mokosi integruotai? Mokykloje dominuoja moksleiviai su kompleksine negalia. Mokomasi pagal specialias programas. Pagaliau kiekvienais metais LASUC mokinių vis mažėja. 

"M.Ž." Jeigu būtų jūsų valia, kaip keistumėte integruotą mokymą? 

G. G. Integruotas mokymasis turi nemažai pliusų. Vienas iš jų tas, kad tu gyveni tarp sveikų žmonių. Gyvenimas tarp neregių - tai sukimasis uždaroje erdvėje. Aš propaguoju tik integruotą neįgaliųjų mokslą. Internatinė mokykla neįgaliojo auklėtinio tikrai neparuošia kasdieniniam gyvenimui. Nuo pat pirmos klasės iki mokyklos baigimo neįgaliais moksleiviais nuolat kažkas rūpinasi. O tai blogai. Internatų auklėtiniai neišmoksta kovoti, negauna svarbių gyvenimo pamokų. Kita blogybė - minimali konkurencija tarp pačių mokinių. LASUC pagrindinis tikslas turėtų būti mokinių savarankiškumo ugdymas. Matyt, internatinės tradicijos čia likusios nuo senų laikų. Manyčiau, internatas turėtų būti lyg studentų bendrabutis. Neįgalus mokinys gyventų savarankiškai ir atsakytų kaip suaugęs žmogus už savo poelgius. Kai pradėjau mokytis LASUC, mane glumino vidinė tvarka: mokiniai neturi jokio savarankiškumo, jų dienotvarkė griežta, ypač pamokų ruoša. Laimei, buvome dviese, atėję iš kitur, todėl pradėjome kovą prieš sustabarėjusias mokyklos taisykles. Pirmiausia pamokas ruošėme, kada norėjome ir kur norėjome. Vėliau atsisakėme ir valgyklos paslaugų. Imdavome maisto produktus - iš jų patys gaminomės valgį. Paskutinėje klasėje išsikovojome, kad būtų interneto ryšys miegamajame. Man gaila dabartinių mokinių. Jie ugdomi būti robotukais. 

"M.Ž." Kokį vaidmenį neregio gyvenime vaidina LASS ir koks jūsų paties santykis su ja? 

G. G. Daugelio jaunų žmonių santykis su LASS yra kaip mano - nulinis. Jaunimui ši organizacija kol kas nereikalinga. LASS yra subiurokratėjusi, jaunimo problemomis domisi formaliai. Štai buvo suorganizuotas LASS susitikimas su jaunimu. Na, ir ką! Išgirdome daug pažadų. Po susitikimo ataskaitose - "riebi varnelė". O su ja pasibaigė ir domėjimasis mumis. Manyčiau, pensininkams gal LASS ir naudinga. Jie turi kur praleisti laisvalaikį. Nors dabar šią funkciją perėmė socialiniai dienos centrai. Norint pakeisti LASS, reikėtų priimti daug jaunų žmonių. Jie tikrai žinos, ką daryti. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]