IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

DAINOMIS SUGRĮŽTANTI BEATRIČĖ

Šiais metais minime vienos žymiausių Lietuvos dainininkių, liaudies artistės Beatričės Grincevičiūtės šimtąsias gimimo metines. Ta proga nuo metų pradžios prasidėjo įvairūs renginiai, skirti kamerinio dainavimo pradininkei. Kai kurių renginių programos sudaromos valstybiniu lygiu. O Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro taryba praėjusių metų gruodžio mėnesį nusprendė šiuos metus mūsų bendruomenėje paskelbti B. Grincevičiūtės metais. 

Apie liaudies artistę žinoma daug, gal jaunosios kartos atstovų šiek tiek kuklesnės žinios, bet besidomintys mūsų bendruomenės veikla tikrai yra girdėję apie šią iškilią asmenybę. Kažkas iš garsių žmonių yra pasakęs: jeigu žmogaus vardas neišblėsta po šimto metų, tai jis iš tiesų nugyveno gražų ir prasmingą gyvenimą, ateities kartoms paliko dalelę savęs, ir mes tai suprasdami turime branginti jo atminimą kaip gražiausią tautos brangakmenį. Šie žodžiai tikrai tinka Beatričei Grincevičiūtei. O gražiausias ir prasmingiausias dainininkės atminimo įamžinimas - tai organizuojami jos vardo kamerinio dainavimo vokalistų konkursai. 1991 metais minint aštuoniasdešimtąsias gimimo metines tuometinis LASS pirmininkas Juozas Dzidolikas su bendraminčiais sumanė surengti pirmąjį Beatričės Grincevičiūtės dainininkų vokalistų konkursą. Po penkerių metų įvyko antrasis. Tapo gražia ir prasminga tradicija kas penkeri metai organizuoti tokius konkursus. Džiugu, kad prieš dvidešimt metų pasėtas grūdas duoda puikų derlių ir šių metų lapkritį vyksta jau penktasis toks konkursas. Dar maloniau konstatuoti, kad nuo šių metų jis peržengė mūsų šalies ribas ir tapo tarptautinis. 

Prisiminkime keletą dainininkės gyvenimo ir veiklos akimirkų. B. Grincevičiūtė gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Vilkaviškio rajone, Stolaukėlyje. 1918 m. su motina grįžo į giminės gūžtą - Ilguvą. Čia prabėgo laimingiausi būsimosios dainininkės vaikystės metai. Beatričė iš prigimties buvo silpnaregė, po kurio laiko visiškai prarado regėjimo šviesą. 1921-1928 metais gyveno Varšuvoje ir mokėsi aklųjų institute. Po to grįžo į Lietuvą. 1931-1933 m. dirbo auklėtoja Kauno aklųjų institute. Nuo 1934 m. kaip instituto auklėtinė mokėsi dainavimo kompozitorės Elenos Laumenskienės vadovaujamoje Liaudies konservatorijoje. 1937 m. lapkričio 24 d. B. Grincevičiūtė pirmą kartą dainavo per Lietuvos radiją - Kauno radiofoną. Atliko keturias dainas. Šis koncertas visuomenės buvo labai šiltai priimtas, nuo tada ir prasidėjo jos koncertinė veikla. 1943 metų kovo 6 dieną įvyko pirmasis rečitalis, viešas koncertas Kauno muzikos mokykloje (dabar - Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). 1944-1946 m. Beatričė Grincevičiūtė dirbo soliste Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno skyriuje. 1946 metais persikėlė gyventi į Vilnių ir pradėjo dirbti Lietuvos respublikinio radijo komiteto soliste, naujų kūrinių iliustratore. Dainininkė Lietuvos radijuje dirbo iki 1959 metų pabaigos. Jos atliekami kūriniai dažnai skambėdavo per radiją, turėjo gausų ir pastovų gerbėjų būrį. 

Ji meistriškai atlikdavo kompozitorių klasikų ir įvairių tautų liaudies kūrinius. Buvo puiki vaikiškų dainų atlikėja, dažnai, kad jaunieji klausytojai suprastų žodžius, pati versdavo dainelių tekstus į lietuvių kalbą. Labai mėgo lietuvių liaudies dainas, jautriai ir savitai jas interpretuodavo. Nemažai šalies kompozitorių prašydavo, kad jų naujausius kūrinius atliktų būtent Beatričė. Vienas ryškiausių tokio bendravimo pavyzdžių yra kompozitoriaus Balio Dvariono sukurta daina "Žvaigždutė". Ilgainiui ši daina tapo B. Grincevičiūtės vizitine kortele. Muzikinė kompetencija, profesionalumas ir nuoširdus darbas buvo labai vertinami kolegų ir profesionalų. 1966-1984 metais Radijo komiteto vadovai ją paskyrė naujų muzikinių įrašų priėmimo komisijos nare. Nuo 1975 metų iki gyvenimo pabaigos, iki 1988 metų rudens, B. Grincevičiūtė - muzikinių kūrinių iliustratorė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 

Beatričės Grincevičiūtės muzikinė karjera truko ganėtinai ilgai - penkiasdešimt metų. Dainininkė turėjo savitą, labai lyrišką, subtiliai švelnų šviesaus tembro sopraną. Muzikai profesionalai ir kiti kultūros specialistai ją laiko kamerinio dainavimo pradininke mūsų šalyje. Jos atliekamos dainos buvo populiarios. Beatričės balsas ne tik skambėdavo per Lietuvos radiją, ji dažnai koncertuodavo visuomenei įvairiose šalies vietovėse, didžiuosiuose miestuose ir mažose gyvenvietėse. Pasirodydavo su įvairiais atlikėjais, bet dažniausiai su pianiste Halina Znaidzilauskaite ir aktoriumi Laimonu Noreika. 

Dainininkė labai nuoširdžiai bendraudavo ir dažnai susitikdavo su vaikais mokyklose, vaikų namuose ir darželiuose. Mažųjų buvo mylima, dažnai vadinta "Muzikos tetule". Artistė labai noriai vykdavo į Kauno aklųjų internatinę mokyklą, čia jos koncertai tapdavo švente visam mokyklos kolektyvui, o jaunesniųjų klasių moksleiviai, ypač tie, kurie neturėjo tėvelių, visada būdavo pamaloninti dovanėlėmis ir motiniška šiluma. 

Įgyjant muzikinį išsilavinimą Beatričei įtakos turėjo jos dėdė - lenkų kompozitorius, smuikininkas ir dirigentas Emilis Mlynarskis. Muzikinė aplinka ir jo globa - ypač jaunystėje - suvaidino lemiamą vaidmenį. Fenomenali atmintis ir absoliuti muzikinė klausa leido dainininkei pasiekti aukštą profesionalumo lygį. Dainininkės repertuare daugiau kaip tūkstantis įvairių kūrinių - lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, kameriniai ir klasikiniai kūriniai. Džiugu, kad iki mūsų dienų išliko keli šimtai jos atliekamų dainų garso įrašų. 

1954 m. Beatričei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės, o 1971 m. - liaudies artistės garbės vardas. 1977 m. paskirta respublikinė premija. 

B. Grincevičiūtė buvo aktyvi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narė. Daug kartų buvo renkama delegate į organizacijos suvažiavimus ir konferencijas. Joks svarbesnis renginys nepraeidavo be dainininkės dalyvavimo. Nuoširdžiu bendravimu ji visada sugebėdavo suburti ir suvienyti žmones bendram tikslui, bendram darbui. Už aktyvią koncertinę ir kūrybinę veiklą 1978 m. jai buvo paskirta LASS meno premija. 

Apie Beatričę Grincevičiūtę parašyta daug straipsnių, apybraižų, jai dedikuota keliolika eilėraščių. Garsūs šalies poetai Janina Degutytė ir Justinas Marcinkevičius taip pat skyrė lyrinių posmų nuostabaus balso dainininkei. Apie artistę sukurti du dokumentiniai kino filmai: režisierės Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės - "Beatričė" ir režisieriaus Rimanto Sipavičiaus - "Ji kaip daina". Jai skirtos jau septynios knygos. 

Įamžintas ir jos atminimas. Vilniuje, prie namo A. Vienuolio gatvėje, kuriame ji gyveno, pritvirtinta memorialinė atminimo lenta. Beatričės vardu pavadinta viena Vilniaus gatvė centre. Jos buvusiame bute įsteigtas memorialinis butas-muziejus "Beatričės namai". Bičiulių ir draugų iniciatyva įsteigtas labdaros fondas. Ilguvoje, prie dvaro pastato, kur prabėgo Beatričės vaikystė, šiais metais pastatytas vietinio tautodailininko sukurtas stogastulpis. Lietuvos aklųjų biblioteka paruošė mobilią, keliaujančią po Lietuvą fotografijų parodą "Susitikimas su Beatriče po 100 metų". Tokiu pat pavadinimu sukurta ir virtuali paroda. 

Gausūs šiuometiniai renginiai - tai dar viena proga prisiminti šią asmenybę. Renginiuose prisimenama dainininkė, dažnai vadinama Lietuvos lakštingala, klausoma nuostabaus jos balso - girdima dainomis grįžtanti Beatričė. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Gruodžio 3 d. - Pasaulio žmonių su negalia diena. 

Gruodžio 14 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1931) Elena Valerija Joneliūkštienė (Morkūnaitė), tautodailininkė, LASS kultūros darbuotoja. 

Gruodžio 19 d. sukanka 75 metai, kai gimė (1936) Kęstutis Ancuta, ilgametis LASS kultūros darbuotojas, dainos mylėtojas, autobiografinės knygos autorius. 

Gruodžio 22 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1951) Zita Klibavičienė (Gasiliūnaitė), Kauno aklųjų ir silpnaregių centro mėgėjų teatro "Aira" vadovė.