MUMS RAŠO

Algimantas VILEIKIS

ATNEŠĘS ŠVIESĄ

Kai šalčio kailinius nusimetęs rudeninis spalio vėjas nusivijo paskutinį debesėlį, besišypsanti saulė, pasveikinusi Šiaulių žemę, aukso spinduliais nubarstė Ginkūnų kapinių paminklus. Kapinių plačiuoju taku nuburzgė darbininkų mašina ir vėl įsiviešpatavo tyla. 

- Ko stovite veidus į saulę atgręžę? Tegul saulužė, šilumėlę skleisdama, žydinčioms kapų gėlėms galveles šukuoja, rasos, lietaus lašelį nubraukia, gilaus sniego patalėlį kloja, nes šalna ant grėblio koto atšuoliuoja... Mes ir taip sušilsime, vieną kitą kapinių kilometrą įveikę. "Kad tik sutema neskubėtų, kol literatų bei kitų mums brangių aklųjų kapus aplankysime", - kalbėjo spartaus žingsnio Šv. Jurgio bažnyčios choristas Jonas Pocilauskas, daugelį metų darbavęsis Aklųjų bibliotekoje. Jonui Pocilauskui mielos kapinės: apvaikšto, pažiūri, pamąsto, ką reikėtų padaryti. 

Jis išrovė žolę, nudžiūvusį, nubarsčiusį spyglius kadagį ir visiškai sutvarkė aklojo literato Alekso Muižės kapą - tegul jis būna šviesus ir gražus Visų šventųjų dieną. Pastebėjo, kad ant šio kapo paminklo kažkodėl liko neužrašytas velionio vardas. "Kur artimieji? Kas galėtų padėti išspręsti šį klausimą? Juk toks darbas daug nekainuotų", - mąstė kapinių geradaris. 

Ant aklojo literato Kazio Serapino kapo lyg iš aukštybių nusileido liūdesys. Žmona Veronika, dalijusi visiems žmonėms džiaugsmą, stovėjo nuleidusi galvą. Prisiminiau, kaip anais laikais Šventojoje susiradau poilsiaujančius Kazį Serapiną ir Antaną Pliuškevičių. Pastarojo veide, šypsnyje jautėsi maža liūdesio bangelė. Gal todėl, kad jam kažkada sprogmuo nutraukė dešiniąją ranką ir atėmė akių šviesą. Mano širdies kertelėje slypėjo jam niekada neišsakytas pasakojimas: gydytojams pripažinus regėjimo negalią, ruošiausi "kelti sparnus" darbui į aklųjų įmonę, tačiau sutrukdė viena aplinkybė. Mus, įstaigos tarnautojus, susodino į parpiantį, nedengtą sunkvežimį - "palutarką" ir nuvežė į Šiaulių rajono "Raudonosios žvaigždės" kolūkį rauti linų, kad rankomis apčiuoptume komunizmo gerovę. Tame pačiame lauke dirbo didelis žmonių būrys. Visiškai aklas ir neturintis rankos žmogus kažką vis kalbėjo, o kiti garsiai juokėsi. Daug kur buvau, bet visiškai aklą žmogų mačiau pirmą kartą. Kas šį neregį čia atvarė? Gal jis kuo nors nusikalto, kad viena sauja raustytų linus, o kiti juoktųsi? 

Nuo tos dienos prabėgo daug laiko. Aš atsidūriau aklųjų įmonėje. Mokiausi montuoti užuolaidų laikiklius. Cecho kampe už darbo stalo sėdėjo vienrankis darbininkas. Aklųjų įmonė racionalizavo darbo vietą vienrankiams neregiams. Tai buvo tas pats žmogus, kurį mačiau linų lauke. 

Turėdami šmaikščią literato plunksną, Kazys ir Antanas kartais abu drauge kurdavo. Aš eiti literato keliu dar nebuvau pasiruošęs. 2005-ieji buvo mano apsisprendimo kurti metai. 

Pamažu aplankėme visų literatų kapus. Lyg bažnyčios varpo dūžis lydėjo kiekvieno literato atminimui ištartas vardas prie kapo paminklo. Aidas kartojo jų vardus: Aleksas Muižė, Antanas Pliuškevičius, Jonas Radavičius, Kazys Serapinas, Jonas Totulis. Padėjome gėlę, uždegėme žvakelę, sukalbėjome maldą. 

Bibliotekos darbuotojas Raimundas Lukošiūnas grožėjosi saulės paryškintais, tarsi pajaunintais paminklais. 

"Bam..." - vėl suskambo varpas, aukštyn šoktelėjo žvakės liepsnelė. "Čia mano tėvelio Augustino Kasparavičiaus kapas, - pasakė sūnus, laikinai užsidirbantis juodos duonos kąsnį svetimame krašte, - jis kūrė muziką, kuri virto dainomis." 

Visi Augustiną vadino vardu. Jis grojo kaimo kapeloje ir jai vadovavo. Buvo visapusiškai išprusęs, apsiskaitęs, malonaus balso. Augustino Kasparavičiaus gyvenimas, prasidėjęs nuo aklo berniuko sudėtingos, varginančios, karo audrų blaškomos kelionės iš Mažosios Lietuvos, netilptų į storą knygą. 

Sustojome prie Adomo Ganusausko kapo. Susimąstę žvelgėme į mažą kryželį tarp tūkstančio kitų tokių pat kryželių tremtinių skverelyje. Galvojome apie šį per anksti mus palikusį nuostabų regėjimo negalios žmogų. Būdavo, ateis į Šiaulių filialą, atvers bibliotekoje "geros nuotaikos skrynelę" ir visiems pasidaro jauku ir gera. Lietuvos aklųjų biblioteka įgarsino Adomo Ganusausko darbą "Apie save ir bioenergetiką". 

Saulė, padariusi mažą savo rudeninio kelio lanką, ruošėsi poilsio. Artėjome prie kapinių vartų. Į mus žiūrėjo paminklai, kryžiai ir maži kryželiai, lyg klausdami - ar jūs atnešėte šviesą?