MUMS RAŠO

Aurelija STEPONKUTĖ

DRAUGIŠKUMO NIEKADA NEBUS PER DAUG

Šių metų spalio 17-19 dienomis Telšių rajone, Vabalių kaime, vyko susitikimas "Draugiškumo niekada nebus per daug", kuriame dalyvavo žmonės, turintys regėjimo negalią. Susitikimą suorganizavo šio rašinio autorė, šiais metais dalyvavusi LASS organizuotame žmonių su regos negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo projekte "Vasaros reabilitacija 2011", kuris vyko Kaune ir Palangoje. Čia buvo susirinkę žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių ir mokėsi naudingų dalykų, lengvinančių neregių gyvenimą. 

Pasibaigus vasaros reabilitacijai su ašaromis akyse išvykome namo. Visą tą laiką jautėmės kaip viena šeima: dalindavomės savo gyvenimo istorijomis, vienas kitam padėdavome, paguosdavome, o kai širdį užliedavo skausmas, apsikabindavome... 

Šaltėjant orams, artėjant žiemai sumaniau suorganizuoti susitikimą, pavadintą "Draugiškumo niekada nebus per daug", į kurį pakviečiau ir keletą naujų savo draugų, turinčių regėjimo negalią. 

Iš Telšių socialinių paslaugų centro pavyko gauti autobusiuką, išnuomojau dviem paroms Telšių raj. Vabalių kaime Činskių sodybą, apskaičiavau, kiek visa tai kartu su maitinimu kainuos, ir pranešiau susitikimo dalyviams, kiek reikia pinigėlių. Visi džiaugėsi, kad vėl galės susitikti su neseniai surastais draugais bei realizuoti tai, ką reabilitacijos metu išmoko. 

Pirmadienį, spalio 17 d. iki vidurdienio į Telšius sugužėjo susitikimo dalyviai: Genovaitė Š. iš Molėtų, Gintaras G. iš Kybartų, Arūnas M. iš Pakruojo, Evelina R. iš Vilniaus, Valdemaras A. iš Kuršėnų, Svajūnas T. iš Telšių ir Gintaras P. iš Klaipėdos rajono. 

14 valandą į kiemą atvažiavo autobusiukas ir visi išvykome į Činskių sodybą, kur jau laukė sodybos šeimininkė Nijolė. Pirmiausia visi dalyviai susipažino su nauja aplinka. Regintis organizatorės padėjėjas Andrius J. individualiai su kiekvienu dalyviu pavaikščiojo po sodybą ir parodė, kur yra pavojingos vietos, o kur be baimės galima vaikščioti. Visiems patiko neleidžiantis neregiui pasiklysti akmenuotas keliukas bei palei namo kraštą einantis medinis takelis, vedantis į antrą aukštą, kur buvo paklotos lovos nakvynei. Greitai dalyviai po sodybos teritoriją vaikščiojo savarankiškai, jautėsi čia lyg namie ir puikiausiai realizavo tai, ko išmoko vasaros reabilitacijos metu. 

Vaikščiodami aptikome sūpynes, pamatėme pulką avių, apžiūrėjome pastatytą iš rąstų namuką, kurio viduje dvelkė pirties kvapu ir šiluma. Ant vienos sienos kabojo senovinis ratas su jame įtaisyta lempa, ant kitų galima buvo paliesti pasagas ir papuošimus - spalvotus balionus, girliandas. 

Po savarankiško orientacijos mobilumo užsiėmimo visi žaidėme mano pasiūlytą žaidimą "Žodžių domino", atlikome įvairias užduotis, kad išsipirktume "fantus", tada sėdome valgyti Andriaus paruoštos vakarienės, triauškėme prie patiekalų tinkančius kaimiškus raugintus agurkus, kuriais pavaišino sodybos šeimininkė. O pasisotinę kiekvienas užsiėmė jam įdomia veikla - kas žaidė šaškėmis, kas lauke ant sūpynių suposi, kas padėjo sutvarkyti po vakarienės stalą, kas šiaip bendravo. O kai lauke sutemo, viduje visi stebėjo humoristinį spektaklėlį "Draugiškoji Onutė". 

Organizatorės padėjėjas Andrius persirengė, užsidėjo moterišką peruką ir suvaidino draugišką Onutę, kuri dalino saldainius, leido save liesti ir prašė pabandyti atspėti, koks čia dalyvis yra persirengęs. Vėliau visi šoko ir dainavo. 

Kitą dieną pabudome beveik vidurdienį, tad ir pusryčiavome, ir papietavome, nes svetingoji šeimininkė mums padarė didelę staigmeną - atnešė kaimiškos sriubos, kurią žemaičiai vadina "bulbyne". Mes nuoširdžiai jai padėkojome už šiltą priėmimą ir už kvietimą atvykti į šią sodybą kitą vasarą. 

O vakare dar kepėme šašlykus, dešreles, pavakarieniavę pasakojome anekdotus, maudėmės pirtelėje ir žaidėme žaidimą "Ar pažįsti draugus?" Draugų vardai kortelėse buvo užrašyti reginčiųjų ir brailio raštu. 

Vėl dainos, kūrybiniai žaidimai, šokiai... 

Ir nors miegoti nuėjome tik vidurnaktį, greitai neužmigome, nes mums dar norėjosi pabendrauti. Žinodami, kad kitą dieną reiks palikti sodybą, liūdėjome. Susitikimo dalyviai dėkojo man ir Andriui už puikiai organizuotą susitikimą ir prašė, kad jis kitais metais vyktų vasarą. Vieni kitiems negailėjome komplimentų, dalijomės labiausiai patikusiais įspūdžiais ir visiškai nelaukėme kitos dienos. Tačiau suskambus žadintuvui teko pasitikti naują dieną, o atvykus autobusiukui palikti svetingą Činskių sodybą. 

Su nekantrumu lauksime dar vieno tokio mielo susitikimo, nes draugiškumo niekada nebus per daug! 

Noriu visų dalyvių vardu padėkoti už vaišingumą sodybos šeimininkei. Dėkojame ir kitiems, kurie mus palaikė ir neleido pasiduoti sunkumams, dėkojame vasaros reabilitacijos organizatoriams. Jei ne ši reabilitacija, tai šio susitikimo dalyviai nebūtų daug ko išmokę ir įgavę drąsos, nebūtų net susipažinę. 

Ačiū visiems už draugiškumą!