LASS LITERATŲ KŪRYBA

Edmundas POCIUS

KAS ESU 

Praeitame gyvenime aš buvau vyno pirklys. Nereikia aiškinti, taip? Patys supratot. Gerai. Tik kas per kvaila mada apie viską spręsti iš tokių nereikšmingų dalykų, kaip nosies spalva? 

Kitame gyvenime aš būsiu pianistas. Ak, nieko naujo, viskas kaip ant delno? Bet gal nereikia taip visai jau - ilgi mano pirštai, teisybė, tik kad labai visi viską supranta. 

Belieka sunkiausia - išsiaiškinti, kas aš esu dabartiniame gyvenime. Ko šiepiatės? A, taip, taip. O juk gryna nesąmonė - manyti, kad viską nustatys ikiteisminis tyrimas. 

PROGNOZUOJAMAS GYVENIMAS 

Be leidimo perėjau gatvę. Taip man ir pasakė ten, kur mane nuvedė. 

- Nedegė žalia šviesa, - atsidusęs pasakė aukštas (185 cm) pareigūnas. 

- Nedegė, - kaltai patvirtinau. - Nebuvo šviesoforo. 

- Tada reikėjo paėjėti iki artimiausio, esančio už... 

- ...keleto kilometrų, - paslaugiai informavau. 

- Keliolikos, - pataisė mane atsakingas (už viską) pareigūnas. - Na, štai, dar ir meluojame "organams". 

Galvoje man suskambo švelni antrankių muzika. 

- Jūs geriau žinote, - linktelėjau. 

- Žinome, - patvirtino geranoriškasis darbuotojas. - Nes mes - tai mes. Ir jeigu mes sakome, kad juoda yra... 

- ...balta, - patalkinau. 

- ...tai, vadinasi, taip ir yra. Palauk, bet iš kur tu - tu - žinai, kad juoda yra balta? Mes pasakėme. Taip? Vadinasi, viskuo kalti mes? 

Burnoje pajutau kalėjimo sriubos skonį. Niekada nebuvau srėbęs kalėjimo sriubos, o skonį burnoje, ai, kaip pajutau. Juk mes viską žinome avansu. Nes mūsų gyvenimas labai prognozuojamas. 

Tada pareigūnas labai supyko ir mane paleido. Žinojau, kad taip bus, bet juk nei šis, nei tas, ar ne? 

RAMYBĖ 

Pasibraižiau į vienas rimtai atrodančias duris. Todėl, kad už jų sprendžiami rimti klausimai. 

- Aš tokiu reikalu (kažin, čia daugtaškis ar brūkšnelis labiau tiktų? Tegul bus daugtaškis. Gal nuolankiau atrodys?)... Kaip sakoma, dėl šventos ramybės. 

- Suprantama, - man buvo suprantamai atsakyta dabar jau šiapus durų. - Jūsų ramybė - šventa, sakot? - štai šiame stalčiuje. 

- Puiku. Tuomet ją reikia iš ten pačiu tiesiausiu keliu... 

Mane paglostė mąslus gerų akių žvilgsnis. 

- Tiesiausias kelias kaip tik dabar remontuojamas ir juo važiuoti praktiškai neįmanoma. Teoriškai... bet jūs žinote, kaip kartais teorija skiriasi nuo praktikos. Kuo puikiausiai galit važiuoti naujuoju - ką tik nutiesėm - aplinkkeliu. 

- O labai aplink? 

- Nelabai. - Mąslus gerų akių žvilgsnis užkliuvo už mano kišenės, po to stabtelėjo ties dar viena kišene ir čia įsitvirtino. - O paskui ir visai netoli. 

Kaip gerai, kad naująjį aplinkkelį spėjo laiku pabaigti. Ne veltui savo keliais visais laikais didžiavomės, pagalvojau skuosdamas reikiama kryptimi. Pakeliui stabtelėjau nurodytoje kišenės stotelėje, įdėjau jon keletą šlamančių popieriukų, kurie nei man ten labai reikalingi, nei labai ką. O vietą užima. Geriau daugiau vietos paliksiu ramybei - gal ji tikrai šventa? 

LOGIŠKAI 

- Logiškai galvojant, - tarė Jonas, - reiktų nueiti pas Petrą. 

Aš linktelėjau. Kažkada lyg skaičiau tokį "Logikos įvadą", tai ten niekur neradau, kad būtų parašyta kitaip. 

Nuėjome. Tačiau Petras mudviem pasirodė nelabai logiškas. Mes ir šiaip, ir taip, o Petras vis tiek ne taip. 

- Logiškai mąstant, - tada tarė Jonas, - reiktų išgerti. 

- Aha. O nelogiškai? - vyptelėjo Petras. 

- Nelogiškai... - krenkštelėjau. Tikrai, gal pats laikas parašyti "Nelogikos įvadą"? - O nelogiškai, - pamąsčiau, - tai jau seniai reikėjo. 

Va, taip mums ir pavyko išgerti. Nepritrūko. 

ESU 

Prekybininkui aš esu tiesiog pirkėjas. 

Kepėjui - duonos valgytojas ir tiek. 

Kirpėjui - paprasčiausiai klientas. 

Politikui - rinkėjas, valdininkui - interesantas, aludariui - gėrovas, duobkasiui - ai... Tam - tas, o tam - anas. 

Policininkui - nu, tai kaip tarsimės? 

Mat kaip. Su manim dar kažkas tariasi. Vadinasi, aš esu. Gal ir rytoj būsiu. Jei gerų žmonių pasitaikys. 

BAIGĖSI 

Įsimylėjau. Mylėjau ilgai ir nenuobodžiai. Kiekvieną dieną. Kartais ir naktį, jei pūsdavo šiaurės rytų vėjas. Mylėjau ir mylėjau. Dar ir dar kartą. Pagal instrukcijas ir aplinkraščius. Iš pareigos tėvynei ir tiesiog šiaip sau. Mylėjau net tada, kai bazinė palūkanų norma nukrito iki vieno procento. 

O paskui meilė baigėsi. Kaip kokia virvutė kad nutrūktų - pukšt, ir neliko. Sutrikęs apsidairiau. Niekur nieko. Dėl viso pikto kyštelėjau nosį virtuvėn - na, žinoma. Cukrus bei miltai taip pat pasibaigę. Tai todėl, pasiėmęs maišelį, nužygiavau į artimiausią dar nebankrutavusį kioskelį. 

PREZIDENTAS 

Vieną neeilinį rytą atsibudau ir net nespėjęs išlipti iš lovos, įsigeidžiau tapti prezidentu. Gerai. Bet ir vakar neeilinį rytą atsibudęs, ir užvakar neeilinį rytą pakirdęs norėjau to paties. Tik, sako, norint tapti prezidentu, iš pradžių reikia tapti kandidatu į prezidentus. Aš kažkaip netapau. Mat buvo daug kitų kandidatų. Gal geresnių už mane? Tačiau jie irgi netapo prezidentais. 

Bet kažkas vis dėlto išrenkamas prezidentu. O aš, atleiskit, nesu kažkas. Ir galbūt tai yra didžiausias mano privalumas. 

LAISVAS PLOTAS 

Mano širdyje netilpo džiaugsmas. Gal nė nelabai buvo dėl ko džiaugtis, bet vis tiek džiaugsmas netilpo širdy. Tiesa, ta mano širdis ne itin didelė. Todėl sumečiau, jog reikia skubiai pristatyti papildomą plotą. Paorganizavau statybinių medžiagų ir pristačiau. Tada džiaugsmas sutilpo. Dar labiau apsidžiaugiau. Bet paskui džiaugsmas išėjo pabėgioti. Ir nebegrįžo. Širdin įsimetė liūdesys. O kai ploto pakako, tai ir visą savo kompaniją susikvietė. Pagalvojau, kad tą papildomą plotą reiktų nugriauti. Tam turėjau gauti leidimą. Bet kadangi iš manęs trykšte tryško liūdesys, tai leidimo niekas ir nedavė. 

Sumąsčiau tą laisvą plotą parduoti. Įdėjau skelbimą į laikraštį. Tačiau laisvą plotą parduoti norinčiųjų buvo daugybė, skelbimai netilpo laikraštyje - niekas nieko nepirko, visi laukė, kol atpigs. 

Negerai, kai spekuliantai šitaip sukelia kainas. 

NEBŪNA 

Kartą vienoje Jungtinėje Karalystėje kažkoks karaliaus ministras traukinyje pradangino kažkokius labai slaptus popierėlius. Kartu su visu portfeliuku, nes buvo ministras su portfeliu. Trūksta žodžių. Nors šiaip žodžių paprastai būna truputį per daug, bet - trūksta žodžių. Argi pas mus, Lietuvoje, koks nors ministras traukinyje... stop, stop. Plyta. Kas mūsų orioje šalelėje matė kokį nors ministrą traukinyje? Užtatai mūsuose niekada nedingsta jokie slapti dokumentai. 

Todėl ir nebūna ministrų be portfelio. 

A TIPAS 

Ėjau. Tiesiog taip sau ėjau. Nes viskas ir turėjo būti tiesiog taip sau. Bet nebuvo, kadangi prie manęs prišoko toks H1N1. A tipas. Labai netgi įtartinas tipelis. Prišoko ir jau taikėsi man barkštelėti. Aha. Kur jau ne. Tada aš jam mostelėjau šiuo tuo iš savo arsenalo (kodinis pavadinimas C2H5OH). Tas H1N1 turėjo gerokai supykti, nes mostelėjau kiek per smarkiai ir - gal pusiausvyros dėsniai nesuveikė, gal parašiutas neišsiskleidė - atsidūriau substancijoje, kurią medikai vadina purvo vonia. Kai kada, sako, padeda. Operatyviai - trečiuoju bandymu - atsistojęs ir pasiderėjus pasirašęs taikos sutartį su pusiausvyrą kontroliuojančiomis institucijomis, pasidairiau to A tipo. Mažiau nei nieko. Aišku kaip po purvo vonios - pasišalino iš įvykio vietos. Bet ko daugiau ir tikėtis iš tokio? 

INDŲ PLOVIMAS 

Virtuvėje plaunu indus. Plaunu pats. Maniškės nėra. Tai yra, ji kažkur yra, bet niekas, o tuo labiau aš, nežino, kur yra. Todėl plaunu indus. Plauti šiaip yra gerai. Jei tai ne indai, o, pavyzdžiui, pinigai. Plaudamas pinigus, virtuvėje indų nebeplaučiau. 

Vis tiek nelabai gerai, nes neaišku, kiek metų nebeplaučiau. 

Tada gal ir maniškė iš kažkur parsirastų. Gal ir dar kas nors parsirastų. Gamta nemėgsta tuštumos.