GYVENIMO AKTUALIJOS

Andrius VAINORAS

AR PRITAIKYTA - VISADA PRITAIKYTA?


Klausimą galėtume laikyti net šiek tiek "filosofiniu". Antra vertus, jis labai konkretus ir praktiškas. Niekas neneigs, kad neįgaliesiems - akliesiems, kurtiesiems, žmonėms, turintiems judėjimo negalią, - Lietuvoje daroma ir jau padaryta nemažai. Taip pat ir pritaikant aplinką. Tačiau ar visada deklaracijos atitinka realybę? Ar visada pasirenkamos tinkamos priemonės ir būdai? Kokios tos priemonės ir būdai turėtų būti? Kokia yra kitų valstybių patirtis? 

Šios ir panašios temos buvo nagrinėtos rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto savivaldybėje vykusioje diskusijoje "Ar pritaikyta visada yra pritaikyta?" Diskusiją surengė VšĮ "Ypatingi žmonės" toliau įgyvendindama "Mokymosi visą gyvenimą" programos Leonardo da Vinči projektą "Ypatinga aplinka. Mokymai negalios ekspertams". Diskusijoje dalyvavo neįgaliųjų organizacijų atstovai, savivaldybės administracijos darbuotojai, departamentų vadovai. VšĮ "Ypatingi žmonės" atstovai diskusijos dalyvius supažindino su Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės šios srities patirtimi. Kadangi apie tai žurnale jau rašyta (V. Balčikonio ir A. Valentos straipsniai - "MŽ" Nr. 5 ir "MŽ" Nr. 9), todėl nesikartosime ir diskusijoje išgirstų minčių neperpasakosime. 

Kur kas įdomesnė nei teorinė buvo praktinė diskusijos dalis. VšĮ "Ypatingi žmonės" atliko eksperimentą, ar realiai Vilniuje įvairių negalių žmonėms pritaikyti viešosios paskirties pastatai, o jeigu pritaikyti, ar žmogus savarankiškai gali gauti juose teikiamas viešąsias paslaugas? Filmuota medžiaga buvo parodyta savivaldybės tarybos posėdžių salėje. Buvo lankytasi Santariškių universitetinės ligoninės poliklinikoje, "Sodroje", pačioje Vilniaus miesto savivaldybėje, kai kuriose kitose įstaigose. Rezultatai nėra džiuginantys, o kai kur, kaip pasakytų vienas politikas ir Lietuvos "agurkų karalius", vaizdelis ir visai nekoks... Štai centrinis paštas Gedimino prospekte: vežimėlyje sėdintis žmogus į vidų savo jėgomis nepateks niekaip, nes neįveikiama kliūtimi jam tampa daugybė priešais centrinį įėjimą esančių laiptų. Neregys tuos laiptus gali įveikti savo kojomis, bet, patekus į pašto salę, jo galimybės susiorientuoti, savarankiškai gauti informaciją ar atlikti kitus pašto įstaigoje paprastai atliekamus veiksmus tampa beveik lygios nuliui. Neregiams savarankiškai susiorientuoti nelengva ir kitose viešosios paskirties įstaigose: poliklinikoje, "Sodroje", pačioje Vilniaus miesto savivaldybėje. Niekur jokių taktilinių nuorodų ar linijų, skirtingų grindų dangų, kitos papildomos informacijos! Patekęs į didelę, žmonių balsais gaudžiančią patalpą, tokią kaip centrinis paštas ar Vilniaus miesto savivaldybės pirmasis aukštas, neregys tikrąja šio žodžio prasme pasijunta "neįgalus", reikalingas kitų žmonių pagalbos. Tos pagalbos, viena vertus, jis ne visada sulaukia, antra vertus, ji dažnai būna nekvalifikuota, ne visa, panaši į paskubomis duodamą labdarą, o ne į dalykišką reikalų tvarkymą. O juk dažniausiai į viešosios paskirties įstaigas einama būtent tvarkyti reikalų ir spręsti iškylančių problemų. Beveik visose lankytose įstaigose, išskyrus gal tik "Sodrą", lankytojų aptarnavimo salėje ar laukimo patalpoje net nebuvo žmogaus, kurį neregys galėtų pasiklausti, kaip jam pasiekti reikalingą įstaigos vietą ir gauti norimą paslaugą. Na, o jeigu toks žmogus ir buvo (salės budėtojas ar prižiūrėtojas), tai neregiui jis neskubėjo pasirodyti. Tik "Sodroje" prie žmogaus su baltąja lazdele priėjo įstaigos darbuotoja ir paklausė, kaip galinti padėti. 

Kaip rodo Vakarų valstybių patirtis, viešųjų paslaugų prieinamumas įvairių poreikių ir galimybių žmonėms turėtų tapti prioritetine tiek valstybės, tiek neįgaliųjų interesus ginančių nevyriausybinių organizacijų veiklos dalimi. Ar galime aplinkos prieinamumo reikalauti iš verslo, privačių struktūrų, jeigu jo nėra net valstybės įstaigose, viešosios paskirties erdvėse? Kaip visa tai spręsti - kitas klausimas, tačiau būdų ir priemonių yra: nuo išankstinės informacijos apie norimą įstaigą susiradimo internete iki pačių viešųjų erdvių pritaikymo, taktilinės ir garsinės informacijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakingus darbuotojus sudomino Prancūzijoje naudojama garsinių švyturių sistema. Tokie švyturiai neregiui (ir nebūtinai jam) suteikia būtiniausią informaciją apie viešosios paskirties įstaigos patalpų išdėstymą, nurodo, kaip jas galima rasti ir pan. 

Sprendžiant aplinkos prieinamumo, jos pritaikymo neįgaliesiems klausimus, diskusijos dalyviai pasigedo aiškesnės valstybės politikos. Tai ypač akivaizdu diegiant garso ir vaizdo informavimo sistemas viešojo transporto priemonėse. Štai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje nueita skirtingu keliu, nors kuriant elektroninį bilietą buvo garsiai deklaruojama, kad vykdomas bendras visų trijų miestų projektas, kad nėra jokių objektyvių kliūčių šias sistemas sumontuoti visose viešojo transporto priemonėse. Lietuvoje niekas turbūt negali pasakyti, kuris iš pasirinktų informavimo būdų neįgaliesiems tinkamiausias, reikalaujantis mažiausiai materialių valstybės resursų ir duodantis daugiausiai naudos. Panašiai yra ir su garsiniais šviesoforais. Po vieną ar kelis garsinius šviesoforus jau veikia beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste, bet kas gali atsakyti, ar visų šviesoforų signalai yra vienodi ir ką reikėtų daryti, kad jie tokie taptų? O gal nematančiam žmogui derėtų įsiminti visuose Lietuvos miestuose veikiančių garsinių šviesoforų signalus? Netgi, jeigu manysime, kad tikrai taip, tada kur tuos signalus jis gali surasti, kokiu būdu paklausyti ir įsiminti? Klausimų daugiau nei atsakymų. 

Todėl vienas iš vertingiausių diskusijos siūlymų - įtraukti aplinkos pritaikymo reikalus, tokius kaip informavimo sistemų viešojo transporto priemonėse diegimas, šviesoforų garsinių signalų suvienodinimas, į valstybinę programą. Tuomet ji būtų privaloma visoms savivaldybėms, baigtųsi ir "dviračio išradinėjimas". Laikas tokiems pokyčiams ypač tinkamas, nes į Lietuvą iš Skandinavijos šalių ateina universalaus dizaino idėjos. Anot Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotojos Jolantos Šliužienės, departamente šiuo metu kaip tik rengiama programa, skirta universalaus dizaino idėjoms skleisti, jo patirčiai perteikti. 

Aplinkos prieinamumo klausimų įtraukimas į valstybinę neįgaliųjų socialinės integracijos (ar labai panašią) programą kartu galėtų būti ir gairės tolimesnei visos mūsų organizacijos, jos vadovų veiklai. Darbo užtektų ne vieniems metams. 

Jokia diskusija neišsprendžia ir akimoju nepašalina visų jos dalyviams kylančių problemų. Neišsprendė šių problemų ir diskusija, vykusi Vilniaus miesto savivaldybėje. Tačiau kiekvienas toks susitikimas ar pokalbis gali tapti didelio ir reikalingo darbo pradžia. VšĮ "Ypatingi žmonės" ketina ir toliau rengti susitikimus su atskirų savivaldybės padalinių, departamentų, savivaldybei priklausančių įmonių vadovais. Artimiausias pokalbis turėtų vykti su Vilniaus miesto troleibusų ir autobusų parkų vadovais bei darbuotojais. Kaip rodo praktika, norint ką nors pakeisti, ypač žmonių sąmonę, elgesį, stereotipus, dažnai neužtenka nurodymų iš viršaus, raštų, direktyvų ir panašaus biurokratinio "rekvizito", o reikia konkrečių pavyzdžių, gyvo bendravimo, abipusio supratimo ir pasitikėjimo. O klausimą, ar pritaikyta visada yra pritaikyta, galėtų sau ir kitiems užduoti ir LASS padalinių, rajonų filialų vadovai, socialiniai darbuotojai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]