MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

AKLUMAS - TAI KAPITALAS

1930 metais Europą prislėgė ekonominė krizė, kuri ypač sunki buvo vengrams (kontinente buvo tik trys valstybės, kur bedarbiai negaudavo pašalpos: Turkija, Portugalija ir Vengrija), taigi atėjo "liesiausios karvės metai". Tokio paties pavadinimo Kalmano Šandoro romane kaip tik ir rašoma apie tą sunkmetį. Vienas iš romano veikėjų - aklas karo invalidas Karojus Opolceris, kurį stebėdamas badmiriaujantis kepėjas Korišas mąsto: "Aklumas - tai kapitalas." Taigi kaip per krizę gyvena neregys? 

Tuo metu, kai kiti romano veikėjai - komivojažeris Chavašas, kepėjas Korišas, našlės Kiš sūnus Jožis - pamažu krizės viesulo gramzdinami į dugną, Opolceris, už rankos vedamas sūnaus Šamu, eina į nuolatinę savo vietą prie rotušės, sėdasi ant taburetės, kantriai išbūna ten nuo ryto iki vakaro - renka išmaldą. Šiaudų čiužinyje paslėpta kojinė - Opolcerio "bankas", kuris per krizę nė kiek netuštėja. Neregys tvarkingai moka našlei Kiš buto nuomą, visada turi ką valgyti, sako galįs paskolinti pinigų šeimininkės sūnui Jožiui, o Kūčių vakarą, norėdamas parodyti savo simpatiją, našlei dovanoja mimozų puokštę, vaišina vynu ir oriai taria: "Nors aš aklas, bet gyvenu. Ko man trūksta?" Piršdamasis Matildai, Opolceris dėsto savo ateities planus - esą per septynerius metus sutaupęs krūvą pinigų ir dabar jų turįs tiek, kad galįs nupirkti namuką. Taigi bado giltinė per krizę Opolcerio negąsdina, elgetavimas - puikus "verslas", leidžiantis jam ne tik išgyventi, bet ir prasigyventi. 

Romane ryškėja kitų veikėjų požiūris į elgetaujantį akląjį. Kepėjui Korišui, tokiam pat našlės Kiš nuomininkui, Opolceris - "nususėlis", o Šamu, neregio sūnus, - "elgetaujantis šuniukas". Neigiamas ir Jožio, našlės Kiš sūnaus, požiūris į elgetavimą. Jožis, vis labiau skurstantis bedarbis, pamatęs elgetaujančią kaip neregys savo motiną, aiškina: "Jeigu jūs norite, kad mirčiau, elgetaukite." Apie Opolcerį Jožis sako:" Ir vis dėlto jis parazitas. Jūs man pavyzdžiu jo nerodykite." Jožiui savižudiška mirtis - geresnė "išeitis" nei elgetos egzistencija. Alkanas ir visiškai nuskurdęs kepėjas Korišas mąsto ne kitaip, nors ir suvokia, kad tokiu sunkiu metu "matančios akys ne kapitalas, tik aklos". Našlė Kiš neregį vertina: "Jis praktiškas ir taupus. Visų reikalai blogi, visas pasaulis be darbo, o jis, kaip matai, moka susitvarkyti." Taigi romane, viena vertus, ryškėja aklumo, kaip savotiško "kapitalo", samprata, kita vertus, akivaizdus neigiamas požiūris į elgetavimą, kaip tam tikrą veltėdystės formą, visuomenės smerkiamą netgi tada, kai "terbos" griebiasi aklasis. 

Trylikametis Šamu, neregio sūnus, su kuriuo tėvas elgiasi ne itin padoriai (dažni antausiai, vulgarūs epitetai), tėvo elgetavimą laiko puikiu verslu, tinkamu ir jam, sveikajam: "Aš irgi noriu būti elgeta, kaip fateris." Tėvo nuomonė neginčijama: "Tu elgeta nebūsi, tu išmoksi amato ir tapsi krautuvininku. Kepsi duoną ir pats duosi vargšams elgetoms." Berniukas neperkalbamas: " Aš noriu būti elgeta, ir viskas." Jausdamasis įžeistas, tėvo išduotas dėl našlės, Matildai besimerginančio tėvo išuitas iš namų, Šamu pasąmonėje subrandina tėvažudystės idėją ir ją realizuoja: Opolceris privedamas prie krantinės, kur kūlversčiais nurieda žemyn, į ledinį Dunojaus vandenį. Greičiausiai tai vaiko neįsisąmonintas "atpildas" už nemeilę, nuolatinį nepasitikėjimą (tėvui vis atrodo, kad berniukas taikosi nugvelbti pinigų), išdavystę (į našlę Kiš trylikametis žiūri kaip į savo konkurentę). 

Šūksnis "tėveli" liudija kitokius sūnaus, matančio skęstantį tėvą, jausmus. Akivaizdu, kad vaiko tėvo amatas nežemino, jį skaudino šuniška dalia: sąžiningai elgetaudamas, Šamu, ko gero, jautė turįs teisę gauti daugiau pinigų, sulaukti didesnio tėvo dėmesio ir meilės - deja, visa tai vaiko akivaizdoje buvo dovanojama našlei. 

Viena iš įspūdingiausių romano scenų yra nuskurdusio kepėjo Korišo bandymas aklo Opolcerio kambaryje nugvelbti ant grindų nukritusią monetą. Korišas, norėdamas bato galiuku prisistumti prie savęs pinigą, kamantinėja neregį apie ugniasvaidį. Bet Opolceris budrus - girgždanti kėdė išduoda klastingą kepėjo ketinimą. Štai ta scena: "Dešinioji kepėjo koja jau buvo prie pat monetos, kai aklasis netikėtai tarė: 

- Ant grindų guli penkios pengės, moneta nukrito, nesivarginkite, ponas Korišai, ateis Šamu ir paims. 

Kepėjui užėmė kvapą. Jam pasidarė karšta, paskui staiga apėmė šaltis. Sunkiai alsuodamas jis atitraukė koją." Čia neregys visokeriopai pranoksta regintįjį - nuspėja ne tik Korišo tikslą, bet gana lengvai perpranta ir tai, kad mezgamas pokalbis tėra gudri kito, negarbingo, veiksmo priedanga. 

K. Šandoro romanas "Liesiausios karvės metai" - knyga tiems, kurie mėgsta rupią kasdienybę. Per krizę badaujančių šaltkalvių, kepėjų fone Opolceris tvirtai stovi ant žemės, nes aklumas ne tik jo negalia, bet ir puikus kapitalas.