TAI ĮDOMU

Henrikas STUKAS

ŽYMIAUSIAS PRŪSIJOS NEREGYS

(pabaiga, pradžia "M.Ž." Nr.8)  

L. Bačka ir neregiai 

Tada, kai gyveno Liudvikas Bačka, netrūko karų. Vienas didžiausių - Napoleono žygis, kurio tikslas buvo užkariauti visą Europą, tarp kitų valstybių - ir Rusiją. Napoleono kariauna, siaubusi Europą XIX a. pradžioje, paliko nemažai neįgalių žmonių, tarp jų - ir apakusių kareivių. Aišku, neregių buvo ir Rytų Prūsijoje. Būdamas aklas ir nuolat sutikdamas apakusius kareivius, L. Bačka negalėjo likti abejingas. Jis, kaip kariškio sūnus, palaikė ryšius su garbingiausia Karaliaučiaus visuomene, todėl jam buvo lengviau rūpintis apakusių kareivių likimu, o vėliau - jų švietimu bei profesine veikla. L. Bačka daug prisidėjo, kad Denevice, prie Karaliaučiaus, būtų atidaryta aklųjų įstaiga, kuri vėliau tapo institutu. Oficialiai aklųjų kareivių globos iniciatyva priklausė vokiečių generolui Biulovui - viskas buvo daroma jo pastangomis ir lėšomis 1818 m. (ši data pateikiama A. Mellio enciklopedijoje). O lietuviškuose šaltiniuose nurodoma: Karaliaučiaus aklųjų institutui jau 1816 m. vadovauja L. Bačka (V. Biržiška). Karaliaučiuje atidaroma mokymo įstaiga apakusiems kareiviams. Šiai įstaigai vadovavo ir ją išlaikė Labdarybės draugija. Vienas aktyviausių draugijos narių buvo aklas istorikas ir rašytojas Liudvikas Bačka. Jis nemažai padėjo steigiant akliesiems kareiviams skirtą įstaigą ir buvo paskirtas jos vedėju. 

Iš pradžių į mokyklą buvo priimta 20 kare apakusių aklųjų. Jie čia buvo maitinami, rengiami, gavo bendrabutį, buvo mokomi įvairių amatų: pinti krepšius, vyti virves, taisyti ir siūti batus, taip pat - muzikuoti. Mokslas truko 6 mėnesius. Baigę mokyklą ir išmokę amatų, aklieji galėdavo savarankiškai pragyventi, "prisidurti" lėšų prie karo invalido pensijos. Iki 1834 metų pabaigos šioje įstaigoje įvairių amatų buvo išmokyti 188 aklieji ir 235 silpnaregiai. 

Steigėjai buvo numatę išmokyti visus aklus kareivius, po to priimti ir kitų žmonių. Tad 1836 metais, kai buvo baigta mokyti aklus karius, buvo pakeistas įstaigos statutas - imta orientuotis į pagalbą Rytų Prūsijos ir Lietuvos akliesiems. Atsirado būtinybė Karaliaučiuje turėti institutą akliems mokyklinio amžiaus vaikams. 1846 m. apakusių karių mokymo įstaiga reorganizuota į Karaliaučiaus aklųjų institutą. Nuspręsta, jog Labdarybės draugijos veikla apims visą Prūsijos teritoriją, o institute, nepaisant amžiaus, lyties ir tikybos, auklėtiniai įgis pradinį išsilavinimą ir bus mokomi muzikos ir amatų. 1846 m. spalį, instituto atidarymo dieną, mokslą pradėjo 18 mokinių. 

Institutas nuolat plėtėsi. Po provincijos padalijimo į dvi savarankiškas dalis - Rytų ir Vakarų Prūsiją - Karaliaučiaus aklųjų institutas rūpinosi vien tik Rytų Prūsijos, taigi - ir Mažosios Lietuvos aklaisiais. 

Kaip jau minėta, 1816 (1818?) m. L. Bačka buvo paskirtas instituto vedėju. Dėstytojaudamas profesorius buvo politiškai tolerantiškas. Jis pritarė Prancūzijos revoliucijai. Bačkos požiūris į Didžiąją prancūzų revoliuciją - kaip daugelio vokiečių švietėjų. Jurgis Mališauskas teigia, kad savo politinėmis pažiūromis rašytojas buvo, galima sakyti, liberalas, išugdytas švietėjiškų idėjų. L. Bačka prisipažįsta, kad, skaitydamas savo mokytojo slapstomas knygas, jis, trylikametis, buvo labai suabejojęs Dievo buvimu: "Respublikoniškas mano tėvo nuteikimas, nepriklausomi sprendimai, kurių aš girdėdavau iš anglų ir kitų karininkų, Romos ir Graikijos istorijos bei lotynų klasikos studijos suteikė man respublikoniško įkvėpimo." Jaunuolį teigiamai veikė ir tėvo religinė tolerancija. Tėvas, motinos paklaustas, kokia religija reikėtų auklėti vaikus, atsakęs: jis norėtų, kad jie būtų geri žmonės ir geri krikščionys. 

Vedėjaudamas L. Bačka domėjosi auklėjimo teorijomis. Auklėjimo tema ypač aktuali jo knygoje "Apie save patį ir savo nelaimės draugus akluosius". Iš dešimties šios knygos skyrių trys yra tiesiogiai susiję su auklėjimu: "Ketvirtasis skyrius. Apie aklųjų auklėjimo įstaigą Paryžiuje, įvairų aklųjų skirstymą auklėjimo atžvilgiu ir apie aklųjų būdą, savybes, pranašumus bei trūkumus"; "Penktasis skyrius. Įvadas į pradinį visų aklųjų auklėjimą"; "Septintasis skyrius. Mokslinis aklųjų auklėjimas". 

Autoriaus švietėjišką humanizmą rodo ir tai, kad knygoje "Apie save patį ir savo nelaimės draugus akluosius" apie save rašoma palyginti nedaug - aklųjų visavertiškumui ir didybei parodyti pateikiama daug pavyzdžių iš kitų asmenybių gyvenimų, o pradedama Homeru. Savo patyrimu, kaip aklajam mokytis, pavyzdžiui, rašto ar muzikos, L. Bačka dalijasi ne kaip aklųjų instituto vedėjas, bet kaip buvęs savarankiškai gyvenęs mokinys. 

L. Bačka mirė Karaliaučiuje 1823 m. kovo 27 d. Palaidotas Karaliaučiaus katalikų kapinėse. 

Bibliografinis palikimas 

Vaclovas Biržiška "Aleksandryne" prie L. Bačkos biografijos pridėtame bibliografijos sąraše priskaičiavo 100 skelbtų rašto darbų ir devynis su neregiu profesoriumi susijusius dokumentus. Tiesa, tie rašto darbai yra paskelbti ir atskirais leidiniais, ir periodinėje spaudoje. Tai mokslo bei publicistiniai darbai, grožiniai kūriniai. J. Mališauskas L. Bačkos rašytinius tekstus apibūdina taip: "Ir žanrų, ir apimties atžvilgiu šis palikimas yra gana margas. Jo vaizdą kol kas galime susidaryti tik iš antraščių, nes viso palikimo, atrodo, nėra tyrinėję net ir vokiečių mokslininkai(...). Dar keletas antraščių, rodančių keleriopą įvairumą: "Mažosios biografijos ir didžiųjų/mažai žinomų žmonių bruožai", "Prūsijos istorijos, geografijos ir statistikos vadovas", "Legendos, liaudies sakmės ir vaiduoklių bei burtų apsakymai", "Apsakymai", "Vieno aklojo poetiniai bandymai". 

Domo Kauno parašytoje monografijoje "Mažosios Lietuvos bibliotekos" randame įdomų faktą: "Pirmąsias grynai komerciniu pagrindu Karaliaučiuje veikusias bibliotekas įkūrė profesorius L. Bačka (1781) ir antikvariato savininkas K. Montis. Komercinių bibliotekėlių plėtotę skatino XIX a. pradžioje mažiau varžomas (dėl politinės reakcijos ir cenzūros susilpnėjimo) Karaliaučiaus kultūrinis gyvenimas. 1800-1810 m. mieste jų veikė septynios. Kerfo biblioteka, įsikūrusi erdviose patalpose, turėjo nuolatinį tarnautoją. Fonduose daugiausia buvo žurnalai. Kitose bibliotekose gausiau buvo knygų. Bibliotekos priklausė prof. L. Bačkai, dr. Zeligai, dr. Šlejeriui, spaustuvės savininkui G. K. Haberlandui, savivaldybės tarėjui Albrechtui, L. Richteriui. Fonduose vyravo literatūra vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis." 

Visą rašytinį neregio Liudviko Bačkos palikimą galima suskirstyti į kelias grupes. 

Visų pirma tai mokslo veikalai, straipsniai bei monografijos. Didžiausias ir reikšmingiausias L. Bačkos darbas yra "Prūsijos istorija" (6 tomai, 1792-1800). Autorius kruopščiai surinko Prūsijos istorijos faktus ir žymesnius šios šalies įvykius. "Karaliaučiaus miesto istorija ir geografija" (2 sąs., 1782-88) - kitas darbas. Veikale pateikiama trumpa miesto istorija bei geografinės žinios. "Prūsijos istorijos ir geografijos vadovas" (2 dalis, 1784) II leid., 1802-1803) - šiame vadovėlyje autorius apgailestauja, kad senieji krašto gyventojai "su šaknimis išrauti", jų dar telikę Mažojoje Lietuvoje. Minėtini darbai yra "Prūsijos istorijos vadovėlis" (3 tomai, Karaliaučius, 1802), "Prancūzų revoliucijos istorija" (2 tomai, Halė, 1818). 

Dar vienas L. Bačkos darbų baras - dokumentų skelbimas. Visų pirma - keli dokumentai, susiję su Rytų Prūsijos ir Lietuvos istorija, senovės prūsų ir lietuvių kultūra. L. Bačka paskelbė dokumentų iš prūsistikos ir lituanistikos. Daktaras Algimantas Matulevičius straipsnyje "Mažosios Lietuvos istoriografija" ("Mokslas ir gyvenimas", 2001 m. Nr. 2) pastebi: "Vertingi Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Ludwigo Bačkos redaguotame ketvirtiniame leidinyje "Annalen des Konigsreichs Preussen", 1792-1793 m. (Prūsijos karalystės analai) konstatuota, kad Prūsijoje šimtmečiu anksčiau negu Vokietijoje įsitvirtino protestantizmas, plėtojosi įvairių tautybių kultūra". 

Etnografiniai darbai taip pat svarbūs. Žurnale "Preussische Tempe" (1780) Bačka išspausdino J. Kroicfeldo pateiktų dviejų lietuvių liaudies dainų tekstus (originalą ir vertimą į vokiečių kalbą) bei melodijas, žurnale "Preussisches Magazin" (1783) paskelbė daug lituanistinės medžiagos, paskatino G. Ostermejerį parengti "Naująją lietuvių kalbos gramatiką" (1791), K. Nankės knygoje "Kelionės per Prūsiją" (t.2, 1800) išspausdino lietuvių liaudies dainas "Ko vėjas pūtė" ir "Iš vakarėlio, vėjeliui pučiant". 

Autobiografiniai veikalai - dar viena šio žmogaus veiklos sritis. L. Bačka parašė labai išsamią trijų dalių autobiografiją "Mano gyvenimo istorija", kurią, praėjus metams po autoriaus mirties, išleido vyriausias sūnus Aukščiausiojo teismo narys. Aklųjų mokytojui gali būti įdomus darbas "Apie mane patį ir mano akluosius likimo draugus" (Leipcigas, 1807). 

Minėtini ir romanai. L. Bačka yra parašęs kelis romanus, taip pat rinkinį "Aklojo eilėraščiai" - jis išleistas Karaliaučiuje 1824 m. Pats žymiausias ir labiausiai vertinamas L. Bačkos romanas yra "Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis". J. Mališauskas straipsnyje "Ludwikas Baczko ir jo romanas "Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis" rašo: "Kas paskatino Baczko rašyti romaną apie Vytautą, iš autobiografinių knygų nematyti. Pagrindinis akstinas tikriausiai buvo jo istoriniai tyrinėjimai. Iš jo istorinių veikalų matyti, kad autorius žinojo Lietuvos istoriką Vijūką-Kojelavičių. Galėjo Baczko veikti ir Herderio idėjos, nes savo požiūriais į baltų tautas abu rašytojai yra artimi." Lietuviškose enciklopedijose ir kitoje mokslinėje literatūroje pateikiamos skirtingos romano išleidimo datos: I tomas - 1786 ir 1796 m., II tomas - 1796 ir 1797 m. Tas datų skirtingumas atsirado, reikia manyti, dėl to, kad romanas yra didelė bibliografinė retenybė net Vokietijoje. Berlyno valstybinės vokiečių bibliotekos laiške, atsiųstame 1985 m., teigiama, kad šio romano pirmojo leidimo abu tomai prieš karą buvo tik Getingeno universiteto bibliotekoje ir Kaselio bendrojoje aukštųjų mokyklų bibliotekoje, o antrojo leidimo - tik Miuncheno universiteto bibliotekoje". 

Romanas prasideda tokiais žodžiais: "Svetimi taikiems darbams, net su žemdirbyste mažai susipažinę, gyveno Lietuvos gyventojai iš savo bandų pieno ir mėsos, iš to, ką jiems duodavo medžioklė ir žvejyba, iš dalies ir iš grobio ar duoklės, imamos iš nugalėtų ir pavergtų priešų, kurie jiems turėdavo duoti net ir ginklų bei drabužių." Pagrindinės veiksmo linijos - chronologinis Vytauto gyvenimo pasakojimas, per daug nenutolęs nuo dokumentinės istorinės medžiagos. Veiksmas vyksta daugiausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje - Krėvoje, Trakuose, Vilniuje. Kitos veiksmo vietos - Kryžiuočių ordino valstybė ir Lenkija. Nors Lietuvos miestai ir minimi, tačiau jokio jų vaizdo nėra - jais tik dokumentiškai lokalizuojamas veiksmas. Apie Lietuvos gamtą ir liaudį vaizdą galima susidaryti tik iš užuominų. Į Lietuvą Baczko žvelgia kaip viduramžių istorijos tyrinėtojas, ir ta Lietuva jam yra niūrokas, religinių prietarų ir girtavimo alinamas kraštas. Romane veikia keli pagrindiniai veikėjai - Vytautas, Jogaila. Kiti ryškesni Lietuvos istorijos veikėjai - Algirdas, Kęstutis, Skirgaila. Vytautas vaizduojamas ir visuomeniniame, ir asmeniniame gyvenime.