TAI ĮDOMU

Henrikas STUKAS

ŽYMIAUSIAS PRŪSIJOS NEREGYS

Neatsiejama Didžiosios Lietuvos kultūros dalis yra Mažoji Lietuva: jos žmonės, papročiai, literatūra, istorija. Pastarąjį dešimtmetį šia tema pasirodė nemažai straipsnių, monografijų, enciklopedinių žinynų. Išleista "Mažosios Lietuvos enciklopedija". Daugelyje informacinio pobūdžio leidinių randame besikartojančią pavardę - Bačka (Baczko) Liudvikas Adolfas Francas Jozefas, gyvenęs XVIII-XIX amžių sandūroje. Tai labai šviesi asmenybė, palikusi daugiau nei šimtą mokslo populiarinimo darbų, kelis romanus, trijų dalių autobiografiją. L. Bačka mums yra įdomus ne tik kaip mokslininkas, rašytojas, leidėjas, lietuvių dainų rinkėjas ir užrašytojas, bet ir kaip žmogus, turėjęs fizinę negalią. Jis šlubavo viena koja ir po lūžio sunkiai valdė ranką. Negana to, susirgęs raupais jaunuolis apako viena akimi, o po kelerių metų visiškai neteko regėjimo. Neregys prisidėjo prie Karaliaučiaus aklųjų instituto įsteigimo. Įdomu tai, kad didžiuosius savo gyvenimo veikalus L. Bačka parašė, kai jau buvo neregys. Ypač pažymėtina šešių tomų "Prūsijos istorija" ir dviejų tomų romanas "Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis". Tai pirmasis romanas apie Vytautą Didįjį. 

Daugelyje šaltinių teigiama, kad Liudvikas Adolfas Francas Jozefas Bačka (Baczko) gimė 1753 m. rugsėjo 18 d. Like (dabar Elkas, Lenkija), buvusioje sūduvių žemėje, maždaug už 25 km nuo tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ir už 50 km nuo Suvalkų. Tame pačiame mieste gims ir kitas Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Eduardas Gizevijus (Gisevius, 1798-1880), o pusiaukelėje tarp Luko ir Nadruvos, Aleckoje (Oletzko, Olecko), - žymusis Mažosios Lietuvos istorikas Johannesas Sembritzkis. 

Deja, iki šiol nėra tiksliai nustatyta L. Bačkos gimimo data. Skirtinguose šaltiniuose data įvairuoja: "Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje" nurodyta - 1753. IX. 18. 1954 metais Bostone išleistoje "Lietuvių enciklopedijoje" - 1753. IX. 18. O "Tarybų Lietuvos enciklopedijoje" - 1756. VI. 8. Vaclovas Biržiška "Aleksandryne" nurodo - 1753. IX. 28. Kaune 1934 metais išleistoje "Lietuviškojoje enciklopedijoje" - 1756. VI. 8. Jurgis Mališauskas knygoje "Vėjas iš Aistmarių" teigia: "Nevienodos Baczko gimimo datos nurodomos ir mokslinėje vokiečių literatūroje. Autobiografinėje knygoje "Mano gyvenimo istorija" pateikiama 1756. VI. 8. gimimo data." 

Liudviko senelis Mykolas, Jurgio sūnus, 1699 m. gavo iš imperatoriaus Leopoldo Vengrijos indigenatą (tai atlygis turtu už gerą tarnybą). Jis turėjo tris sūnus: Antaną (jis žuvo 1741 m. kautynėse Kroatijoje), Karolį ir Adolfą. Liudviko tėvas Adolfas gimė 1727 m., mirė 1793. VII. 19. Jis buvo teisininkas, advokatas, ilgai dirbo su grafu Palfi Vengrijoje ir ten gavo rotmistro laipsnį. Vėliau, keliaudamas per Berlyną, buvo prievarta paimtas į Prūsijos juodųjų husarų pulką. 1750 m. gavo rotmistro laipsnį. Po ilgos tarnybos išėjęs į dimisiją, pirko dvarą Borken ties Sensburgu, Prūsijoje. Liudviko motina Sofija Šarlotė buvo Galdapės burmistro Kristupo Dulo (Dullo - tai iš tikrųjų brabantiečio Du Lon) duktė. Ji mirė 1781 m. Liudvikas turėjo brolius: Juozą Teodorą Zigmantą, Liudviką Karolį Vladislovą, Pridrikį, Adolfą ir vieną, mirusį 1755 m.; dvi seseris: Joaną Karaliną ir Elizę. Pats rašytojas daro prielaidą, kad jo tolimas protėvis galėjo būti "tas Baczko, kuris tryliktajame amžiuje buvo Poznanės kanauninkas ir yra žinomas kaip lenkų istorikas". Yra duomenų, kad rašytojo prosenelis 1665 m. buvo žinomas kaip Vengrijos didikas. Rašytojo motinos senelis Du Lonas buvo kilęs iš Brabanto (sritis, įeinanti į dabartinę Belgiją ir Olandiją). Jis buvo šilko audėjas, XVII a. atsikėlęs į Prūsiją ir čia tapęs prekybininku. 

1757 m. karo metu motina su vaikais pabėgo į Karaliaučių, o tuo pačiu laiku tėvas su savo eskadronu dalyvavo kare." Liudvikas vaikystę praleido tėvo karo žygiuose (vyko Septynmetis karas), todėl iki 15 metų amžiaus berniukas mokėsi namie. Deja, berniukas turėjo fizinių negalių. Nuo jaunų dienų jo dešinė koja buvo trumpesnė, be to, kartą taip smarkiai susižeidė ranką, kad niekada nebegalėjo jos gerai valdyti. Nepaisydamas fizinių negandų jaunuolis troško mokslų. L. Bačka buvo tėvo atiduotas mokytis į Karaliaučiaus Friedricho kolegiją (Collegium Fridericianum). Tada jam buvę beveik 15 metų. Toje kolegijoje jis mokęsis iki 1772 m. Šią mokyklą baigęs, kurį laiką dirbo Karaliaučiaus Kantero knygyne. 

1772-1775 m.studijavo Karaliaučiaus universitete. Būdamas 21 metų, L. Bačka susirgo raupais ir dešiniąja akimi visiškai apako, o kitos, kairiosios, regėjimas nusilpo. Dar kelerius metus ja šiek tiek matė. Nuo to laiko jaunuoliui teko įveikti daug nemalonumų, patirti begalę įžeidinėjimų dėl raupų sudarkyto veido, invalidumo bei aklumo. 

Jurgis Mališauskas teigia: "Mokslinėje literatūroje (pvz., "Tarybų Lietuvos enciklopedijoje") rašoma, kad Baczko studijavo teisę ir mediciną ir kad po to vertėsi medicinos praktika. Tačiau "Mano gyvenimo istorijoje" autorius rašo, kad, norėdamas išsaugoti regėjimą, ėmė domėtis (tik domėtis) medicina ir norėjęs ją studijuoti, bet tėvas privertęs jį studijuoti teisę. Apie vertimąsi medicinos praktika Baczko savo knygose nekalba. Kaip Bačka baigė studijas, iš jo knygų neaišku. Iš "Mano gyvenimo istorijos" matyti, kad 1775-ieji buvę paskutiniai studijų metai." 1776 m. tėvas apmokėjo sūnaus skolas Karaliaučiuje. Bačka įsikūrė tėvų dvarelyje Stablaukiuose - keliolika kilometrų į pietus nuo Frydlando (Friedland), dabar Pravdinsko. Iki 29 metų jaunuolis visiškai apako. 

1780 m. L. Bačka ima leisti žurnalą "Preussische Tempe" (tam leidiniui žada padėti Trempų kunigas Ostermejeris). Žurnalas ėjo iki 1782 m. Tais metais išeina pirmasis Bačkos romanas "Akademijos draugai". 1781 m. tėvui pardavus Stablaukius, L. Bačka grįžo į Karaliaučių. Jau būdamas visai aklas, jis čia, Karaliaučiuje, 1782 m. mokėsi lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai, savo pagrindinėmis studijomis pasirinko Prūsijos istoriją. Neregys gyveno iš pensionato jauniems žmonėms ir bibliotekos, rašymo, ypač romanų, duodamų pajamų. Iš pradžių šie romanai buvo pedagoginio pamokomojo turinio, paskui tapo riterių istorijomis. Pradėjo rašyti ir istorinius darbus. Jo "Handbuch der Geschichte Preussens" davė jam 700 talerių. Gaudavo jis ir valstybinę pašalpą - 1000 talerių per metus. 

1780-1796 m. leido keletą literatūrinių-istorinių žurnalų. Aktyviai dalyvavo periodinėje spaudoje. Buvo pažįstamas su tokiais Karaliaučiaus mokslininkais, kaip Immanuelis Kantas, Georgas Hamannas. L. Bačka prisipažįsta, kad I. Kanto metafizikos paskaitos jam buvusios per sunkios, o traukusios jį šio profesoriaus paskaitos apie moralę. Pats profesorius raginęs gilintis į antropologiją ir fizinę geografiją. Apie I. Kanto "Antropologiją" L. Bačka parašė straipsnį. 

L. Bačka užsiėmė aktyvia moksline veikla, siekė tapti Karaliaučiaus universiteto dėstytoju. 1787 m. po tam tikros kovos, kada jo, kataliko, nenorėta įsileisti į universitetą, vis dėlto buvo gautas leidimas skaityti paskaitas universitete. Tačiau dėl religinių įsitikinimų - katalikybės - jo karjera čia buvo neilga. Neregiui su mėgstamu darbu teko atsisveikinti. Priežastis - fakultetų statutas (ši priežastis yra nurodyta dekanato 1786 m. rašte, kurio nuorašą Bačka prideda prie "Mano gyvenimo istorijos" II tomo). 

1792 m. neregys veda (šią datą nurodo Vaclovas Biržiška. Tuo tarpu Jurgis Mališauskas teigia, jog neregys vedė 1793 m.). Žmonos pavardė - Mantautaitė (Montowt). Sutuoktiniai sulaukė 7 vaikų. Šeima iš tėvo palikimo gyveno pasiturinčiai. Vėliau Prūsijos karalius jam dovanojo dvarą prie Golubo, Vakarų Prūsijoje. Jis šį tuojau pardavė už 10000 talerių, o iš gaunamų už juos procentų išsilaikydavo. 

1799 m. L. Bačka buvo paskirtas istorijos profesoriumi artilerijos akademijoje ir divizijos mokykloje Karaliaučiuje. Būdamas aklas, pamokoms vesti, kaip ir moksliniam bei kitokiam darbui dirbti, L. Bačka samdė pagalbininkus - daugiausia besimokančius jaunuolius. Neregys profesorius domėjosi tiksliaisiais mokslais bei su jais susijusia veikla. Kaip jis pats sakė, ypač domėjosi fizika, matematika ir gamtos mokslais, beje, nepatikslindamas, kokio masto tas domėjimasis buvęs. Dar studijuodamas buvo susidomėjęs laivų statyba, lankė Valenrodo biblioteką, kur skaitė knygas apie tai, nueidavo ir į laivų statyklą pažiūrėti, kaip ten dirbama. Baigęs studijas, savarankiškai beveik trejus metus studijavo kameralinius mokslus, t. y. mokslus apie valstybės valdymą ir jos ūkį (1727 m. Prūsijos karalystėje kameralinių mokslų katedros buvo įsteigtos Frankfurto prie Oderio ir Halės universitetuose). 

L. Bačka buvo įstojęs į Gamtos tyrinėjimo draugiją, į Fizikos ir ekonomikos draugiją, buvo išrinktas pastarosios draugijos Fizikos skyriaus direktoriumi. Botanikos specialistai teiravosi jo nuomonės dėl Priegliaus vandens lygio. Rašytojas kolekcionavo amfibijas ir suakmenėjusius gyvūnus. L. Bačka norėjo padaryti keletą ekonominių krašto reformų - dėl prekybos su užsieniu, dėl hipotekos. 1807 m. pateikė projektą krašto ūkiui atkurti (jame daug finansinių klausimų). Be to, karinei vadovybei pasiūlė tilto projektą, darė bandymus su paraku (atrodo, apie 1812 m.). 

(bus daugiau)