IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Lina NORKIENĖ

KELIONĖ PO ISTORIJĄ


Liepos pradžioje Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro aktyviausi meno mėgėjai, silpnaregiai bei neregiai iš visos Lietuvos susiruošė į nuostabią ir nepakartojamą kelionę. Šios kelionės tikslas - Ukraina, vietovės, menančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. 

Tokį įdomų maršrutą mums pasiūlė Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorius Algimantas Arbočius. Į šią kelionę direktorius pakvietė turizmo agentūros "Kelionių laikas" darbuotoją Danutę Čiornyj. Tai moteris, nestokojanti erudicijos, gyvenimo patirties bei bendravimo nuoširdumo, atstovaujanti šaliai aukščiausio lygio politiniuose vizituose, - su ja mus sieja vis glaudesni abipusės simpatijos saitai. 

Kelionės maršrutas - per Lenkiją Ukrainos link. Mes, lyg patekę į laiko mašiną, istorijos vyksmą vyniojome atgal. 

Lenkijoje mus domino Liublinas, menantis Lietuvos istorijai reikšmingą, nors ir nelabai džiugų unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašymą. Nors istorikai iki šiol neturi vienos nuomonės, ar tai buvo sujungimas ar prijungimas, faktas aiškus - šiuo unijos aktu Lietuva neteko dalies valstybingumo. 

Liublino senamiestyje mus pasitiko ant kalvos stūksantys kunigaikščių rūmai, apžiūrėjome išlikusius pamatus bažnyčios, kurioje ir buvo pasirašytas unijos aktas. Galėjome paliesti šios bažnyčios maketą ir pasigėrėti kunigaikščio Jogailos biustu. Liubline išsaugota ir atkurta gana daug istorinių pastatų: tai senoji ir naujoji rotušės, įvairios bažnyčios, didikų rūmai. Čia savo pėdsaką palikęs nemažas būrys Lietuvoje garsių giminių atstovų. 

Iš Liublino pasukome Ukrainos link. Įveikę ES užkardas, atsidūrėme jos žemėje. Apie šią šalį kiekvienas savo nuomonę kūrėmės iš smulkmenų, pokalbių su vietiniais, žvalgymosi po parduotuvių vitrinas, prekyvietes, įsižiūrėjimo į žmonių veidus, uostymo ir įsiklausymo. 

Domėjomės šalies istoriniu palikimu, pakeliui nepamiršome pasigėrėti ir nūdienos įdomybėmis. Viena tokių - neseniai televizijos ekranuose reklamuotas, naujai įsteigtas Lvove Lašinių muziejus. Ši nauja Ukrainos kultūrą ir gastronomines subtilybes reprezentuojanti įstaiga įsikūrusi Lvovo centre esančio šiuolaikinio pastato rūsyje. Mano nuomone, tai vien komerciniams tikslams skirta vieta. Laiptais nusileidi į nedidelę patalpą, kur už stiklinių gaubtų matai iš lašinių pagamintą ir plastmasiniais laidais lyg venomis ir arterijomis pagražintą pulsuojančią širdį, iš tos pačios baltos masės padarytą ir paslaptingai apšviestą humanoidą, dar kelis eksponatus. Mus kalbina muziejaus darbuotoja, kuri siūlo už atitinkamą sumą pasivaišinti įvairiai paruoštais lašinukais. Siūlomas ir išskirtinis gurmaniškas patiekalas - lašiniai šokolade. 

Kelionėje mūsų grupė ne tik turistavo. Buvo suplanuoti du šokių kolektyvo "Šimtažiedis" ir solistės Jolantos Žibienės koncertai. Šiais koncertais įsijungėme į Lietuvos ambasados organizuotą lietuvių dienų Ukrainoje kultūrinių renginių programą. Lvovo senamiestyje įsikūrusiame kultūros centre lietuvių šokiai keitė dainą, dainos - šokius. Rūtos Januškevičienės vadovaujami šokėjai džiugino susirinkusius smagiais ritmais ir įmantriomis šokių figūromis. Koncerte buvo parodytas dokumentinis kino filmas apie Lietuvą, vaišintasi šakočiu, užmegztos pažintys su renginį stebėjusiais Lietuvos ambasados darbuotojais, žymiais Ukrainos kultūros veikėjais. 

Po koncerto ypatinga aura mus apgaubė Švento Jurijaus katedra. Ji stovi ant kalnelio už puošnių vartų. Prieš unitų bažnyčią įsikūrusi, į architektūrinį ansamblį dailiai įsikomponavusi vyriausiojo šios religijos pakraipos šventiko Guzaro rezidencija. 

Nors lauke lijo, bažnyčioje buvo šviesu ir labai jauku. Šventųjų paveikslai, pagarbiai apgobti vingriais raštais siuvinėtais sniego baltumo rankšluostėliais, draugiškai nusiteikę tikintieji, besirenkantys į būsimas pamaldas - visa aplinka nuteikė taip, lyg būtum savo namuose. Nors netrūko iškilmingumo ir bažnyčioms būdingo erdvių bei kupolų didingumo, visa tai neslėgė. 

Išvykę iš Lvovo, pasukome į Karpatų kalnus. Sužinojome, kad Karpatai skirtingose vietovėse turi savus kalnų masyvų pavadinimus. Ukrainos keliai verti atskiro aprašymo. Ypač kalnuotose vietovėse jie tikrai ne pačios geriausios būklės. 

Kadangi net 65 proc. keliautojų buvo regos negalią turintys žmonės, gidė, sudarydama kelionės programą, akcentavo objektus, kuriuos "apčiuopti" buvo galima ne tik regos pojūčiais. Lietėme pastatų sumažintas kopijas, jautėme miestų, kuriuose lankėmės, šurmulį, kvapus, garsus. Ragavome tenykščio maisto. Įdomiausias ir originaliausias mums pasirodė kalnuotoje Jeremčioje ragautas guculų patiekalas - "banaš". Tai iš rupių kukurūzų miltų verdama košė, paskaninta grietinėle ir sūroku kietu varškės sūriu "brinza". Žinoma, nepraleidome progos pasimėgauti ir ukrainiečių barščiais. Pasirodo, jei jie išvirti tinkamai, įbestas šaukštas turi ir likti stačias - tokia tiršta su įvairiausiais priedais turi būti ši sriuba. 

Nuostabiame katalikų unitų vienuolyne laukė net keletas netikėtumų. Pakelėje mus pasitiko barzdotas vienuolis juodu ilgu apdaru ir už nugaros surišta ilgų plaukų kasele. Jis mums parodė, kaip autobusu užvažiuoti į gana statų kalną ir papasakojo apie šalia kelio kalne įrengtas Kristaus kančios kelio koplytėles. Atvykusius mus pasitiko puiki bažnyčia, demokratiška ir žmonių poreikiams pritaikyta aplinka. Kaip paaiškėjo iš vienuolių pasakojimų, žmonių čia apsilanko tūkstančiai. Kuo gi juos traukia ši vieta? Vienuolyne saugomas stebuklingas Mergelės Marijos paveikslas - pasimeldus prie jo yra įvykęs ne vienas stebuklas. 

Vienuolyne Natanielis, vienas iš vienuolikos čia gyvenančių brolių vienuolių, mus prakalbino gražia ir labai taisyklinga lietuvių kalba. Pašnekovas papasakojo, kad aukštąjį religinį išsilavinimą yra įgijęs Lietuvoje. Šis vienuolis ukrainietis labai nuoširdžiai pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, pabrėžė, kad jo niekas čia neįžeidė kaip kitataučio. 

Neišdildomą įspūdį paliko Karpatai. Žinoma, tikriems kalnų žinovams tai buvo tik lengvas pasivaikščiojimas įkalnėn. Tačiau viskas buvo apgalvota iki smulkmenų. Esama trasų įvairių poreikių keliautojams. Nenorintys lyg kalnų ožiai kopinėti kalnais žmonės rinkosi lengvesnį kelią, o tie, kurie norėjo visiško komforto, pasiderėję, galėjo sėsti ant vietinių gyventojų siūlomų romių arklių. Norintys pajusti, kas yra tikri Karpatai, vietinio gido buvo palydėti sudėtingesniu maršrutu, besidriekiančiu per nepaprasto gražumo kalnus, kuriuose stūkso didžiulės uolos, vietinių vadinamos "valuny". Vienos jų buvo panašios į milžinišką sniego senį su vienas ant kito užritintais masyviais rieduliais, kitos netikėtai kalno skardyje iškildavo lyg įspėjimui pakeltas milžino pirštas. O štai nuo šios stačios uolos viršūnės mums netikėtai moja ten besitreniruojantys alpinistai. Dar kitos uolos lyg susijungia - lieka tik siauras praėjimas, kitos siaura stačia plokštuma kyla į viršų lyg laivo burė. Aurimas Žiška, keliavęs kartu sunkesniuoju keliu, smagiai nustebo, kai pamėgino apglėbti vieną iš uolų: "Oho, kokia ji didžiulė ir grublėta." Smagu, kad dažniausiai neregiai keliauninkai rinkosi sudėtingesnį kelią. Matyt, labai viliojo galimybė išbandyti save, pamatyti visus gamtos stebuklus. 

Kelionės tikslas - Dovbušo olos, tai lyg gamtos sukurta akmeninė tvirtovė su atskiromis skirtingos paskirties olomis. Viena jų - siaura ir pailga su ertme viršuje: spėjama, buvo skirta maisto atsargoms laikyti, kita - siauru įėjimu ir lygiais akmeniniais paaukštinimais šonuose, susirinkimų ir gyvenamoji vieta. Trečia - erdvi ir labiausiai atvira - arklidė. Šį olų kompleksą jungia aukštos uolos, nuo kurių senovėje buvo patogu stebėti aplinkines vietoves, o prireikus jos buvo gynybiniai įtvirtinimai. 

Jolanta Žibienė, paklausta apie kelionės įspūdžius, pabrėžė, kad ypač jai patiko kalnai. Smagu buvo patiems kopti į juos, po kojomis jausti išsiraizgiusias šaknis, kurios tarsi natūralios pakopos sudaro ištisus laiptuotus takus. Atsirėmus ranka į žemę statesnėje vietoje, po delnu minkštai glaudėsi samanėlės. Smagu buvo autobusu kalnų serpantinais kilti vis aukščiau. 

Kalnuose, Jeremčios mieste, kuris išsidėstęs upės, šmaikščiu pavadinimu Prud (lietuviškai tvenkinys), slėnyje, tarp dviejų kalvų, praleidome net dvi dienas. Antrąją viešnagės dieną vykome pasigėrėti aukščiausia Karpatų viršukalne Goverla. Slidininkų keltuvais pasikėlę į Bukovelo kalno viršūnę, pro sunkius debesis stengėmės įžiūrėti 2061 m aukščio Goverlą. Lyg paklusę mūsų energingosios gidės prašymui debesys prasiskyrė ir parodė mums savo viršukalnę. Nuo kalno atsivėrė puikus vaizdas - miškų proskynos žymėjo slidinėjimo trasas, kurios šioje vietovėje tęsiasi net penkiasdešimt kilometrų. Ypač miela buvo sutikti jaukias ir visiškai nebaikščias karves, čia užsiropštusias ieškoti sodresnės žolės. Jos leidosi glostomos. 

Grįžome į Jeremčią. Jaukioje, iš netašytų medžio kamienų suręstoje užeigoje visi drauge pasistiprinę barščiais, suskatome ruoštis antrajam koncertui, o tie, kuriems dar buvo negana įspūdžių, kalnų gidės paskatinti, pažintiniu taku patraukė į čia pat, šalia viešbučio, esančius kalnus. 

Maršrutas pasirodė ne toks jau paprastas ir aiškus, kaip tikėjomės. Reikėjo kiek paklaidžioti, eiti gana siauru ir pavojingu taku. Į vakarą miške darėsi nelabai jauku. Aplink švilpavo sakalai, į galvą įkyriai brovėsi mintys, kad kalnai čia driekiasi ištisa grandine. Taip keliaujant, galima nuklysti nežinia kur. Bet koks džiaugsmas ir palengvėjimas apėmė radus kelią atgal! Šis nuotykis ilgai liks atmintyje kaip vienas smagiausių prisiminimų, o sakalų švilpavimas - kaip vienas egzotiškiausių gamtoje patirtų pojūčių. 

Svečiuose pas muzikantą ir kolekcionierių R.KumlikąKitą rytą mūsų laukė dar viena staigmena - susitikimas su išskirtinių gebėjimų žmogumi - Romanu Kumliku. Šis Ukrainos muzikantas kviečiamas koncertuoti į prestižiškiausias pasaulio koncertų sales. Savo namuose Verchovinoje jis yra įkūręs liaudies instrumentų ir buities muziejų. Pats šeimininkas veda ekskursijas, pasakoja apie instrumentus, groja jais, supažindina su liaudies papročiais, įpindamas ne vieną šmaikštų posakį ar anekdotą. Šis unikalus meistras, kaip ir daugelis žymių ir likimo apdovanotų žmonių, mums pasirodė labai paprastas ir savas. 

Apsilankymas jaukiuose ir šviesiuose atlikėjo namuose, išklotuose namie austais kiliminiais takeliais, artisto demonstruotas virtuoziškumas, kai tiksliai, be klaidų, grojama ir iškeltu virš galvos smuiku, ir padėjus jį už nugaros ir apvertus grifu į petį - visa tai paliko visus apstulbusius. O instrumentų gausa..! Girdėjome ir įvairiausius smuikus, dūdmaišį, dambrelį, įvairiausius pučiamuosius instrumentus - nuo mažiausios švilpynės iki ilgiausios, vos kambaryje išsitenkančios dūdos. 

Jolantą, mielai grojančią kanklėmis, ypač sužavėjo cimbolai. Tai mūsų kankles primenantis instrumentas, tačiau jo stygos dubliuotos iš kelių ir grojama suduodant per stygą specialiomis lenktomis lazdelėmis. Šiuo instrumentu liaudies meistras grojo uždengęs stygas rankšluosčiu. Sakė, kad taip jų skambesys prislopinamas, kai reikia akompanuoti solistui. O kokiu greičiu jo rankose lazdelės lakstė grojant liaudies melodijas, nespėjome nė sužiūrėti. 

Specialiai mūsų grupei buvo paruošta ir kita staigmena Lvove. Lankantis armėnų bažnytėlėje, šventikas sutiko mums pagiedoti savo krašto giesmių - šitaip pademonstravo puikią šventyklos akustiką. Įspūdis buvo stulbinantis. Vienas gana smulkaus sudėjimo vyras dainavo taip, kad aidėjo visa patalpa. Giesmė buvo tokia įspūdinga ir savita, kad rodėsi - esi kalnuose, aplink tave - puiki gamta. Šio giedojimo galėjai klausytis ir klausytis. 

Keliaujant keitėsi Ukrainos regionai ir landšaftas. Aukščiausiu šalyje tiltu įvažiuojant į Kameneco Podolsko miestą, atsivėrė upės Smotrič krantai, kurie lyg statmena uola kilo net į 40 metrų aukštį. Šiame mieste lankėme pačią gražiausią ir geriausiai laiko negandas atlaikiusią senovinę Ukrainos pilį. Šią pilį statė ir lietuviai. O netoli esančią Chotyno pilį yra gynęs lietuvis Karolis Chodkevičius. Iki šiol pasakojamos legendos, kaip nedidelis narsių lietuvių būrelis atsilaikė prieš daugiatūkstantinę totorių armiją. Šią pilį dažnai filmuoja kinematografininkai. 

Bene kraupiausios istorijos, neabejotinai pagražintos, pasakojamos apie Kremeneco pilį, kurią kunigaikštis Žygimantas senasis padovanojo savo gražiajai žmonai Italijos kunigaikštytei Bonai Sforcai. Šiame mieste XIX a. pradžioje Vilniaus universitetas įkūrė licėjų, tapusį viso regiono švietimo centru. Čia septynetą ilgų metų yra kalėjęs kunigaikštis Skirgaila. 

Tvirtovė ant gana stataus kalno - apverktinos būklės. Išlikę tik sienų fragmentai. Simboliška buvo tai, kad Kremeneco miesto tvirtovę lankėme liepos šeštąją - Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Ta proga 9 val. vakaro susirinkę viešbučio kieme, esančiame pilies kalno papėdėje, pakiliai nusiteikę, sugiedojome valstybės himną. 

Pasidairę po Ukrainos žemę, pasukome Lietuvos, kurios per kelionę buvome pasiilgę, link. Pakeliui pradėjome planuoti naują išvyką. Vilkpėdės BSP centro direktorius A. Arbočius savo planuose jau turi būsimos kelionės apmatus: "Jei viskas klosis sklandžiai, tai kitamet vėl keliausime." Beje, tai jau antroji šiemet kelionė į užsienį. Pavasarį taip pat su neprilygstama gide Danute lankėmės Italijoje. O kur vyksime kitąmet, direktorius A. Arbočius palieka rinktis ir spręsti žmonėms. Domėkitės, siūlykite, planuokite! 

Ši kelionė, visų mūsų turistinės grupės narių vertinimu, buvo labai įdomi, linksma ir įspūdinga. Daugelis pabrėžė, kad labai gera keliauti po šalį, kurioje gali laisvai susikalbėti, gera, kai tavo poreikiai aplinkiniams suprantami, kai bendraujama draugiškai ir supratingai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]