MINTYS

Vytautas GUDONIS

NEREGĖS PAVEIKSLAS Č. DIKENSO KŪRYBOJE


Ne vienas anglų literatūros klasikas savo kūriniuose vienu ar kitų kampu palietė aklumo tematiką. Visad neregys ar neregė, kaip veikėjai, pagyvindavo didesnės ar mažesnės apimties literatūros kūrinį, suteikdavo jam egzotikos ir, anot paties Čarlzo Dikenso (Charles Dickens, 1812-1970), pagražindavo tą pilkąjį gyvenimą. Rašytojo biografai pažymi, kad tikrąjį mokslą, pats to nenujausdamas, Dikensas įgijo Londono lindynėse, o tikrąjį pašaukimą nulėmė ispano Servanteso (don Miguel de Cervantes, 1547-1616), škoto Smoleto (Tobias George Smollett, 1721-1771) ir jo tautiečio Fildingo (Henry Fielding, 1707-1754) knygos. Dikensas anksti ėmė kurti apsakymus ir juos skaitė namiškiams, o siužetus rinko klajodamas po skurdžius Londono kvartalus. Tai buvo tikras žmonių gyvenimo stebėtojas, turintis puikų humoro jausmą, - tai vėliau rašytoją ir išgarsino. Dvidešimt vienerių metų Dikensas parašė kupinas sveiko humoro "Bozo apybraižas". Ypač populiarus rašytojo sukurtas veikėjas misteris Pikvikas. Iš Dikenso kūrybos leidėjai lobo, o autorius, gaudamas grašius, skurdo. Rašytoją ypač išgarsino "Oliveris Tvistas" - mat Dikensas puikiai pažino tamsiąją gyvenimo pusę - jaunystėje pats sunkiai dirbo batų tepalo fabrike ir ši socialinė patirtis pravertė kūryboje. Šiandien tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nebūtų skaitęs bent vienos iš šių Č. Dikenso knygų: "Deividas Koperfildas", "Didieji lūkesčiai", "Pikviko klubo užrašai", "Oliveris Tvistas", "Sunkūs laikai", "Kalėdų giesmė", "Dombis ir sūnus", "Nikolas Niklbis". 

Viena žavių šio rašytojo personažų - Berta, neregė mergina, neturtingo žaislų meistro Kalebo Plumerio duktė, apie kurią rašoma romane "Židinio svirplys". Šis kūrinys pirmą kartą į lietuvių kalbą buvo išverstas 1940, antrasis - 1994 metais. 

Viena iš romano intrigų ta, kad tėvas gyveno lūšnelėje, o neregė Berta, tėvo padedama, - "užburtoje pilyje, kurią jai buvo pastatęs Kalebas ir kurioje nebuvo nei vargo, nei skurdo, kurion niekuomet nepatekdavo rūpestis". Autorius akcentuoja, kad "akloji mergaitė visai nežinojo, kad jų trobos lubos buvo pajuodusios ir išblukusios, neužlyginti plyšiai sienoje kaskart vis daugiau plėtėsi, sijos trūkinėjo ir sviro žemyn. Akloji mergaitė nežinojo, kad geležis rūdija, medis pūva, popierius plyšta, kad kartu keičia savo pavidalą, irsta ir nyksta ir jų trobelė. Akloji mergaitė nežinojo, kad ant jų stalo buvo negražūs moliniai indai, kad nameliuose gyveno vargas ir rūpestis, kad reti Kalebo plaukai kasdien vis daugiau žilo. Akloji mergaitė nežinojo, kad jų šeimininkas buvo šaltas, kietas, bejausmis žmogus". Todėl neatsitiktinai vienuose ar kituose neturtinguose anglų namuose buvo manoma, kad svirplys židinyje visada neša laimę. Č. Dikensas savo veikėjai priskyrė ne vieną nebūdingą neregiams bruožą. Nors akloji mergaitė siuvo tėvo daromoms lėlėms drabužėlius, tačiau "neperprato" naujojo "gražiojo" tėvo apsiausto, pasiūto iš siuntinius pakuojamo maišinio audeklo, "nepastebėjo" sienoje žiojinčių plyšių, nejautė iš jų dvelkiančio šalčio. Rašytojas neišvengė "neregį slegiančio" tamsos įvaizdžio negatyvaus stereotipo - "amžinai tamsoje skęstantis veidas", "aptemęs gyvenimas" ir pan. Neretai neregė vadinama "sergančia dukterimi", o pati duktė save laiko "nelaiminga nerege". Neregės merginos siužetinės linijos kulminacija - tiesa, kuri atskleidžiama draugės Meri lūpomis. Berta sužino, kad jų namelis menkas, skurdus ir toks senas, kad vargiai atlaikys dar vienos žiemos vėjus ir lietų, - taip prastai jis apsaugotas nuo oro negandų. Negailestingai atskleidžiamas ir lengvu žingsniu einančio, jauną, žavų, energingą vaidinančio tėvo portretas: tai darbo ir vargo iškankintas žmogus pražilusia galva, rūpesčio išvagotu veidu, palaužtas, nusiminęs, susisielojęs. Nusakoma ir netikėta, naivi Bertos reakcija išgirdus šį pasakojimą: "Dabar aš atgavau regėjimą! Man grįžo šviesa!.. Buvau akla, bet dabar praregėjau. Aš jo visai nepažinau. Pamanyk tik, juk aš galėjau numirti nė karto nepamačiusi savo tėvo, tėvo, kuris taip mane mylėjo..." 

Šis Č. Dikenso romano siužetas primena XVIII a. prancūzų dailininko Griozo (Jean-Baptiste Greuze, 1725-1805) paveikslą "Apgautas neregys", kuriame pavaizduotas senas aklas vyras ir jauna žmona, šalia kurios sėdi jaunas meilužis ir laiko ją už rankos. Šio dailininko, kaip ir Dikenso, nuomonė tokia: jei aklas, tai jis nei girdi, nei užuodžia, nei naudojasi taktiline informacija. Dailininko pavaizduotas neregys kvailokas, o rašytojo neregė - naivi pasakų princesė. Galbūt dailininko ir rašytojo kūriniuose - tuometinis visuomenės požiūris į neregius ir jų gebėjimus bei galimybes. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]