MUMS RAŠO

Birutė ŠTRIMAITYTĖ

ŽINGSNIAI KASDIENYBĖJE

Angliavandeniai ir insulinas. Nuolat. Beveik 20 metų praėjo nuo tos dienos, kai ėmė prastėti matymas. Buvo jau šešios akių operacijos. O šiemet pasitinkant savo 53 gimtadienį ir diabeto 41-ąją sukaktį - užklydo dar vienas "svečias" - insultas. Jis tikriausiai norėjo mane atbaidyti nuo "lakstymo". O gal to reikėjo, kad suprasčiau judėjimo problemas. Lėtai einantis laikas klinikų palatose kuždėjo - turi judėti (nesvarbu kaip): juk liepos 12 dieną - kelionė į Taize susitikimą Prancūzijoj. Ir judėjau. Neįgaliosios vežimėlį keitė vaikštynė, ją - šiaurietiško ėjimo lazdos. Su jomis draugauju ketvirti metai. Tai mano vaistai nuo įvairių sąnarių skausmų, prireikus - atrama. Dabar vis dažniau žiniasklaidoje pasirodo straipsnių apie jų naudą sveikatai, ypač vyresniame amžiuje. Tai komercinė sporto šaka, maloni bendravimo forma vaikščiojant. Bet būdama namų šeimininke negali skleisti šios patirties. Besigydydama sanatorijoje iš kineziterapeuto sužinojau apie šiaurietiško ėjimo instruktorių kursus. Mano pačios nuostabai kursuose buvau vienintelė su negalia - tarp kineziterapeutų, trenerių bei įvairių magistrantų. Juk taip gražiai skamba žodžiai - žmonių su negalia socialinė integracija. Neregys, silpnaregis ir bendruomenė. Juk visaverčiam žmogaus gyvenimui reikia ne vien duonos ar tablečių, bet ir knygų, teatro, bendravimo ir judėjimo. Ne visi sugebame dainuoti, šokti ar vaidinti scenoje. Bet judėti visiems "privaloma", norint išsaugoti sveikatą. 

Rašydama prašymą kompensuoti šiaurietiško vaikščiojimo instruktorių kursus (suma nesiekia nė trijų šimtų litų) Kauno ir Marijampolės regionų aklųjų centrui tikėjausi pagalbos iš socialinio fondo - apie jį buvau skaičiusi internete. Jau bandžiau įsivaizduoti, kaip užkrėsiu likimo draugus šiuo judėjimu "Zelvoje" ar pajūry. Tiesa, festivalio "Sportas visiems" metu Palangoje, reabilitacijos centre, besigydančios kelios silpnaregės su manimi mosuodamos lazdomis nuėjo ne vieną kilometrą. Bet Kauno ir Marijampolės regioninės tarybos fondo posėdyje 2011-05-11 protokolo Nr.03 nutarta lėšų neskirti, kadangi šis ėjimas nesusijęs su akių susirgimais. Įdomu, ar ši taryba išvis yra ką nors girdėjusi apie visuomenės - aišku, ir silpnaregių - sveikatą? Ar mums jau reikia tik tvorų, kad neįžioplintume į kaimyno daržą? Gal pabaigoje tiktų žodžiai: 

Laikui bėgant, laikui tekant, 

Mūsų vien senatvė laukia. 

Mūsų laukia, mūsų geidžia - 

Nesveikatos smarvę skleidžia. 

Taip manydamas pastoviai - 

Tu gyventi jau nustojai. 

Integracijos ir socialiniai fondai lai liks gražiuose spaudos puslapiuose. O 2011 metai Europos Tarybos paskelbti savanorystės metais. Tad man užteks savo "neįgalumo pensijos fondo" ir noro visus besidominčius supažindinti ir pamokyti mikrorajono kieme ar bibliotekos skaitykloje.