ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA |
Pranas PLIUŠKA INTEGRACIJOS DŽIAUGSMAI IR... |
Raminta Stankevičiūtė, nuo gimimo gyvenanti amžinosios nakties apsuptyje, šiemet baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Integruotai besimokančių aklų ir silpnaregių vis daugėja, tad pačios abiturientės ir jos mokytojų patirtis gali būti labai naudinga abejonių jūroje besiblaškantiems vaikams ir jų tėvams. Lydimos LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkės Rasos Rimkūnaitės, Raminta ir jos mama pažintį su jau minėta gimnazija pradėjo nuo atvirų durų dienos. Tuo metu Raminta mokėsi Valakėlių pagrindinėje mokykloje. Sprendimas pereiti į gimnaziją buvo rimtas iššūkis ne tik Ramintai, bet ir pačiai mokyklai. Kadangi patirties, kaip mokyti neregius, nebuvo, tai gimnazijos administracija ėmėsi ryžtingos veiklos, kad šią spragą užpildytų. Pirmiausia buvo pakviesta grupė specialistų iš Vilniaus ir Panevėžio. Šie LASS centro tarybos bei Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro atstovai supažindino gimnazijos administraciją su galimomis problemomis ir jų sprendimo būdais. Reikia pažymėti, jog mokyklos vadovai kruopščiai rinko būsimus Ramintos mokytojus, atsižvelgdami į charakterio savybes, sąmoningai formavo mažesnes gimnazistų grupes. Kitas žingsnis - jau suformuotos dėstomų dalykų pedagogų grupės kelionė į Vilnių, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Mokytojai pamatė, kaip akli vaikai mokosi, kokias priemones naudoja, ką sugeba, koks jų laisvalaikis ir pan. Mokslo metų pradžioje LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė, susitikusi su gimnazijos pedagogais ir Ramintos klasės draugais, supažindino, kaip bendrauti ir elgtis su aklu žmogumi. Verta paminėti dar vieną malonų faktą. Kai Raminta apsisprendė tęsti mokslus integruotai, gimnazijos administracija kreipėsi į Pasvalio rajono savivaldybės švietimo skyrių dėl mokytojo padėjėjo etato steigimo ir gavo operatyvų teigiamą atsakymą. Ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu šalia Ramintos buvo mokytojo padėjėja. Mokykla nupirko nešiojamą kompiuterį, į kurį, tarpininkaujant Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centrui, buvo instaliuotos kompiuterinės programos, leidžiančios visą tekstinę informaciją paversti garsine. Raminta puikiai įvaldžiusi brailio raštą. Jai reikalinga mokymosi medžiaga aklųjų raštu buvo spausdinama anksčiau minėto regionų centro mokymosi periodui parūpintu specialiu brailio rašto spausdintuvu, tačiau, daugėjant informacijos, be kompiuterio išsiversti neįmanoma. Dabar abiturientė pripažįsta, kad "draugystę" su kompiuteriu pradėjo kiek pavėluotai. Ypač tai svarbu galvojant apie studijas aukštojoje mokykloje. Merginai kol kas nelabai sekasi naršyti po internetinius puslapius. Bendraamžiai dažnai dalijasi internete rastomis įdomybėmis, tad bendravimas kai kuriomis konkrečiomis temomis gali būti ribotas. Mergina apgailestauja, jog neapsisprendė peržengti gimnazijos slenkstį iš karto po 8 klasių, o atėjo tik į 3 gimnazijos klasę. - Būčiau tikrai daugiau išmokusi, - tvirtai teigia pati pasvalietė. R. Stankevičiūtė buvo girdėjusi, jog gimnazijoje labai sunku mokytis, bet dabar nei mokytojai, nei pati abiturientė ypatingų sunkumų neįvardija. Žinoma, reikėjo daug laiko skirti mokymuisi, bet kruopšti ir pareiginga mergina su visomis užduotimis susitvarkydavo sėkmingai. Didžiausiais sunkumais, kai pradėjo mokytis gimnazijoje, R. Stankevičiūtė laiko didelį mokinių skaičių, triukšmą, nežinomą aplinką ir naujus, nepažįstamus bendramokslius bei mokytojus. Jai buvo neramu, kaip nauja bendruomenė ją priims. Paaiškėjo, kad būgštauta be reikalo. Jokių įžeidimų, pašaipų ar kitokios netolerancijos dėl savo negalios mergina nepatyrė. Bendramoksliai greitai ir lengvai priprato prie brailio mašinėlės tarškėjimo ir baltosios lazdelės. Raminta pataria visiems, kurie nori mokytis ne specializuotose mokyklose, o kartu su visais, nesibaiminti. Anksčiau ar vėliau juk reikės gyventi tarp sveikųjų, tai geriau, jei "jie prie mūsų ir mes prie jų priprasime kuo greičiau". Tiesą sakant, bendraudamas su P. Vileišio gimnazijos administracijos atstovais vis labiau jaučiau, kad Ramintai nepaprastai pasisekė. Šioje mokykloje dirba puikūs žmonės. Ramintos reikalais daugiausia rūpinosi direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Slančiauskienė. Ji atsakingai ir noriai domėjosi, kaip sudaryti geriausias įmanomas mokymosi sąlygas. Rūpintasi ir savarankiškumo ugdymu. Raminta prisipažįsta: kai vaikščiodavo po mokyklos koridorius vedama palydovų, o ne su baltąja lazdele, vengdavo susidurti akis į akį su pavaduotoja, nes žinojo gausianti "pylos". Per didelė tėvų, giminaičių ar artimųjų globa daro neįgaliesiems "meškos paslaugą". Negerai, kai mokslas užgožia viską ir net savaitgaliais nelieka laiko pabendrauti su draugais ar pasimokyti pasigaminti kokį patiekalą, užsiimti mėgstama veikla. Tėvų rūpestis suprantamas, bet juk reikia galvoti apie ateitį ir tą laiką, kai reikės viską daryti patiems. Daug geriau visko mokytis po truputį, pamažu imtis vis sunkesnių užduočių. Kaip tai daryti, tikrai užtenka literatūros, o ir rajonų filialų pirmininkai neatsisakytų pagelbėti, įtraukti į savipagalbos grupių užsiėmimus ir pan. Džiugu, kad Raminta Stankevičiūtė gana optimistiškai žiūri į savo galimybes gyventi savarankiškai. To optimizmo jai "įkrėtė" kelionė į Norvegiją. Šią kelionę organizavo gimnazijos pavaduotoja R. Slančiauskienė bei anglų kalbos mokytoja Loreta Salinienė, kurios irgi vyko kartu su Raminta. Įspūdžiai iš Norvegijos verti atskiro straipsnio. Pamačiusi, ką svečioje šalyje daro aklasis, Raminta ir pati panoro daugiau verstis be aplinkinių pagalbos. Apie regintiems nesuvokiamus aklųjų sugebėjimus tiek daug rašoma šiame žurnale, kalbama radijo laidose "Arčiau manęs", įvairiose LASS respublikiniuose bei rajoniniuose renginiuose, retkarčiais užsimenama kitose radijo ir televizijos laidose, tačiau R. Stankevičiūtei prireikė būtent šios kelionės, kad pati padarytų išvadą - aklas žmogus beveik viską gali, tik reikia labai norėti ir to atkakliai siekti. Šie žodžiai turėtų būti kaip neatsiejamas priedas prie kasrytinės maldelės aklajam, kuris nori tapti visaverčiu žmogumi. Dabar Raminta su nerimu laukia abitūros egzaminų rezultatų ir svajoja studijuoti anglų filologiją Šiaulių universitete. Gaila, jog egzaminuose akivaizdūs neįgaliojo diskriminacijos momentai. Ramintos klasės auklėtoja Jurgita Valuntonienė susijaudinusi pasakojo, kaip egzaminų vykdytojai sutriko per anglų kalbos klausymosi testą. Regintieji savo lapuose šalia klausimų turėjo atsakymų variantus, o Ramintai buvo pateiktas tik klausimas, o pasirinkimo variantų nebuvo. Prieš egzaminą visi išklausė žodinį instruktažą apie vykdymo tvarką, tačiau regintieji galėjo bet kuriuo metu žvilgtelėti ir pasitikslinti, jei kokį punktą primiršdavo, o aklai merginai tokia galimybė nebuvo suteikta, nes brailio raštu egzaminų vykdymo taisyklės iš respublikinio egzaminų centro nebuvo atsiųstos. Gerai, kad R. Stankevičiūtė atsinešė specialaus popieriaus, kurio prireikė egzamino metu, nes ir tai nebuvo numatyta. Dar viena blogybė - neregė neturėjo bandomojo egzamino galimybės, o juk jo žmogui, turinčiam specialiųjų poreikių, gal net labiau reikėjo nei regintiesiems. Tokios klaidos kelia didesnę įtampą ir, be abejonės, daro neigiamą įtaką rezultatams. Tikimės, kad ateityje tokių nesusipratimų nebus. Sėkmės Ramintai kopiant į mokslo ir gyvenimo aukštumas! [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |