LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

BĖDOS BĖDELĖS, UNTYS UNTEL¢S


Atmerkęs akis, Untanas tuojaus pat sumetė, jog pramigta. Pagal saulės spindulius, pralindusius pro daržinės sienos plyšius, lengvai nustatė - jau geras priešpietis bus. Motušė, ko gero, gal net ne vieną sykį lankės kviest pusryčių, bet, vis rasdama tebemiegantį, nejudino. Bala jų, tų pusryčių, nei būtų dorai valgęs, nei ką, vien paknibinėjęs dėl mados. Šit net ir dabar išalkęs nesijaučia nė kiek. Vakare prisikirtus kuo drūčiausiai, kur ten išalksi bemiegodamas... Dar galva it kokia puodynė... Sopėt nesopa, tiktai tarytum tirštų miglų jon kas būtų pripūtęs. Ne dyvas, ne dyvas - puslitrėnas vienam... 

Parvažiavo dviračiu gimton pastogėn it permuštas šuva, to prakeikto boso prie vairo neprileistas, iš darbo išgrūstas. Kvapelis mat jam, kvapelis ne tas... Neuostinėk kaip koks šunėkas, nebus ir kvapelio... Nagi susiturėk, žmogau, po viso šito nesigriebęs gramelio, neprasišviesinęs gyvenimo nors šiek tiek, nors laikinai. 

Sėsdamasis prie vakarienės stalo, manė - išlenks keletą stikliokų ir užteks, tik kaip pradėjo... Užtat dabar taip tamsu galvelėj mieliausioj... 

Už daržinės sienų laukė ne vienas, ne du tik vyriškai jėgai įveikiami darbai. Kai tėviškę teišeina aplankyt kada ne kada, tai jų randi ir randi. Bet jau taip nesinorėjo dabar ko nors griebtis, taip nesinorėjo... Va, nuo rytojaus kad jau puls, kad jau pradės... Ši diena tegul bus paskirta ežerui. Galų galais vienąsyk su untelėm būtina pasikalbėt. Iš pačios širdies, iš pačiausios... Tebūnie tai, kiek norit, nerimta, tiktai kitaip nebeišeina. Daugiau nebeatidėlios... Jau taip dūšia trokšta, kad gyvenimo korta viršun atverstų gerąją pusę, stačiai net neapsakysi... 

O jeigu iš tikrųjų, iš tikrųjų - gauni išrišimą, ir visas gyvenimas pasisuka į gera. Jei taip anksčiau būtų pasiryžta, mažu tada nė šita paskutinė bėda nebūtų ištikusi, nei kitos, pirmesnės... Tačiau susiniekinęs, susidurninęs paistalus palikdavo. 

Po dvigubos bėdos, kai savo brangiausiąją užtiko malkinėlėj su kažkokiu ūsuotu barzdotu galgonu, kai dar tą patį vakarą, be paliovos griaudžiant šeimos perkūnijai, buvo išvytas iš buto ir skubom turėjo kito kampo ieškotis, sėdėjo vieną sykį Untanas tamsioj palėpėj prie klibančio stalelio, dūmodamas apie savo nelemtą dalią, vis padūsaudamas, tarpukais nepamiršdamas suvilgyt gomurio, kad neperdžiūtų. Sėdėjo ir lyg pagalvojo, lyg susapnavo nemiegodamas: "Untelės keršija už unčiuką, untelės... Joms nerūpi, kad ir netyčiom tą padarėt, joms vis vien... Juzokui štai kaip užtaisė..." Žmogus nuo tokio absurdo net pasipurtė, be seilių nusispjovė, palūkėjęs prikišo smilių prie smilkinio, pasukiojo... 

Tačiau prietaras mazgaunėn lindo ir įlindo, iškrapštomas nesidavė nė už ką. Kai tik kokia bėda, tai, žiūrėk, ir atgyja, ir atgyja, kaskart tvirtindamas: "Untelės, untelės, dėl ko gi dar būtų šitaip..." Kai bėdų vyriokui nestigo, tai visai neprašytas kompanionas vis turėjo ir turėjo šnekos... 

Patį patį pirmąjį antausį draugužiams likimas skėlė dar nė neužsimerkus unčiuko vasarai. Abu neįstojo į technikumus: pristigo kaži kokių ten balų. Išeina, pauostėt sostinės oro, ir užtenka, ir jukš namo. 

Nei vieno, nei kito tėvai musę kandusiems sūneliams tuščiai bimbinėt, lodyt šunis nė iš tolo neleido. Nubyrėjot, tai būkit malonūs, padirbėkit. Kolchozas tik apsidžiaugs naujom darbo rankom. 

Untaniokas sėdos ant traktoriaus prikabinėtojo sėdynės, Juzokas nuėjo į mechanines gizeliaut. Ne kažin kiek tepasidarbavo. Dar kaip reikiant neišaušus pavasariui, nabagas pabaigė tą gizelystę ir savo dieneles sykiu. Knibinėjos bernėnas prie paguldyto ant žemės didelio traktoriaus rato, o padanga kad jau šaus, kad šveis aukštyn kelių atmosferų jėga geležinį žiedą... Tasai gi vienu kraštu grybšt palinkusią galvą beveik pusę jos nusinešdamas. 

Atėjus rudeniui, prikabinėtojui, sakytum, pasisekė neblogai. Pabandęs antrukart stot technikuman - įstojo. Tik kas galėjo žinot, jog sėkmė laikina. 

Antrame kurse atsitiko jau tokia bėda, nuo kurios stačiai temo akys. Kaži kas pavogė dvi dėžes gerų brangių instrumentų ir pilną ritę ekranuoto varinio laido. Kaltė gi krito ant "kaimo jurgelio" Untanioko galvos. Neišsiteisino, neišsigynė, nekaltumo neįrodė. Tuomet tuojaus pat iš technikumo fit, o tėvams - sąskaitėlė už sūnaus padarytus nuostolius. 

Gimdytojai "parnešusį kirvelį" savo atžalą kiek paklausinėjo, tada paklupdė priešais šventųjų paveikslus, dar kryželį rankosna įspraudė ir pareikalavo pakartot, kad neėmęs. Kai, net pabučiavęs mūkeliui kojas, berniokas pasakė "kaip Dievą myliu, iš niekur nieko neėmiau", dievobaimingi žmonės vaiko nekaltumu patikėjo. 

Apimtas nervų dėl baisios neteisybės, sūnaus pažeminimo širdim besiskundžiantis tėvas tiesiog akyse sukrito, iš visai neseno žmogaus kone šimtamečiu senuku pavirto. Stenėdamas, pūkšdamas iš paskutiniųjų graibstė rublius, grūdo tos velnio mokyklos gerklėn. Išsimokėjus, regis, galėjo atsidust, atsigaut, iš tikrųjų padarė visiškai kitaip - numojęs į tokį netikusį pasaulį, ėmė ir numirė. 

Palaidojus tėvą, per žiemą talkinęs kavoliams, pavasarį iš naujo "prilipęs" prie traktoriaus, Untaniokas nelauktai tapo pirmuoju duonos pelnytoju namuos. Plūgai, akėčios, kultivatoriai, nors sykiais užsiožiuodami, jaunų stiprių rankų visgi klausė drausmingai. Būtų mūsų duondirbys ilgai kuo gražiausiai triūsęs augindamas javą, ne visai liesus darbadienius rinkdamas, mechanizatorių susimestinėse padalyvaudamas. 

Tiktai "žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo". Beįsukąs vėžėsna gyvenimas, it trenkus perkūnui, iš naujo nuėjo paskliundom. Nežinia per ką, nežinia kokiais keliais apylinkę apskriejo gandas: "Apsivogė!" "Apsivogė, ne mokslų neįkando", - šnabždėjo visais pakraščiais. Jaunojo prikabinėtojo pusėn žmonės ėmė žiūrėti šnairom, nors nuo mašinos atstatydint viršininkija nesiskubino. Nesiskubino, tai nesiskubino, tačiau ar įmanoma tokioj aplinkumoj ilgai ištvert?.. Neprisiekinėsi juk kiekvienam atsiklaupęs: "Yra ne taip, visiškai visiškai ne taip." 

Kolchozą paliko savanoriškai, pasislėpė rajono centriuke. Motušėlė nė nemėgino draust - suprato vaiko padėtį, tik ašarodama būgštavo, kur josios turtelis naujoj vietoj pasidės. 

Perbėgėlį lepint sėkmėm ir miestas ne itin buvo nusiteikęs. Statybose bernui lūžo rankos pirštas, gavo trūkį, apsinuodijęs žuvim, tik tik nepadėjo šaukšto. Prasidėjus sąjūdžiui, už netikusias kalbas prieš valdžią nuo karštų komjaunuolių stipriai gavo kailin... Vienu žodžiu, "kam klius, kam neklius"... 

Daržinės snaudalius pasirąžė, nusimetė antklodėlę. Šalta nebuvo ir su vienais apatiniais. Šitoks vis dar pasiraivydamas kurį laiką tysojo. 

Taigi šiandien ežeras, ežeras... Ten ir galvos rūkas sparčiau išsisklaidytų. Bet svarbiausia - untelės, untelės... Tebūnie tas, kiek norit, nerimta, tebūnie... 

Sėdom žmogus nučiuožė nuo šiųmečio šieno prėslo, žengė prie durų. Smilkiniuos sutvinksėjo, sugėlė. Nevertėjo vakar sausai, iki dugno, bet susilaikyk gi, žmogau, kai krūtinėj ugnis dėl skriaudos nenori užgest. 

Mamulė parėjo iš daržo, puolės brangučiui ruošt stalą. Untanas suėmė senutės ranką, paprašė daug nesivargint, tik rūgštaus pieno neatsisakė. Srėbdamas apgailestavo: "Tai būt gerai ir šimtgramiukas, tai būt gerai..." 

Įsimetęs kelnėsna laivo raktus, susiradęs meškerę, žirgt žirgt, patraukė ežero pusėn. Priėjęs vandenį, pabrydėjo, žemai žemai pasilenkė, pamirkė galvą. Atsitiesęs peržvelgė platumas. Akiploty unčių nesimatė. Na, nieko, pamatys, laiko turi... 

Iš pradžių poroj mindrynų nekibo niekas, tik raganos aukšlės plikino ir plikino kabliuką. Stabtelėjęs trečiame, laivan jau įsimetė porą kuojų, paskui mailiukais apgavo kelis gražius ešerius. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Tačiau dabar Untanui labiausiai rūpėjo ne meškerionė, ne meškerionė... Ilgam neišleisdamas plūdės iš akių, vis žvalgės ir žvalgės, ar nepasirodys kur untytės. Bet ir čia tasai nelemtas jojo likimas rodė dantis. Plačiasnapių paukščių kaip tyčia - nė padujų. Nesimatė jokios - nei plaukiančios, nei skrendančios. Gal nuo jo slepias tyčiom? Pamatė atėjusį, ir kur katra... Tada prastai, visai visai prastai... Nejau skriaudikai joms, net prabėjus tiekui metų, paliko tokie pat baisūs? Rokuojant bėdas - išeitų, kad šitaip... Nepagalvota apie tai, nepagalvota... Tikėjos kitokio sutikimo... Bet žioplį ir bažnyčioj muša. Pasukus kiton pusėn - net už žmogžudystę bausmė tarpais sušvelninama, o ten jie visgi ne žmogų, ne žmogų... "Tfu, kad tu prasmegtum, - susigriebia Untanas. - Tai kad nuraizgiau... Kam žmogus svarbiausia, kam ne žmogus... Bet visgi visgi susitikt, išklausyt mažu galėtų... Nenušautum, nesudraskytum juk... Šiaip taip susiruošta, ir še tai tau..." 

Apmaudo bangelė perėjo užsigalvojusio žmogaus kūnu. Kaži kaip graudžiai skaudu pasidarė. Žvilgsnis susiieškojo tą vietą. Taip, taip, bemaž patsai vidurys tarp Komarinės ir Liepasalos... Dienos būta jaukios, šiltos, nelabai vėjuotos, panašios kaip šiandieninė. Ech, jaunystė - paikystė... 

Pradėjo krutėt plūdė. Kažkoks padaras gretinos prie masalėlio. Gretinos atsargiai, apsižiūrėdamas... Plūdės stiebelis tai pakrypdavo šonan lyg atsigult norėdamas, tai vėl stirksojo stačiom. Paskum pamažiukais pamažiukais plūdelytė ėmė nykt nykt, nertis. Sekundžiukę palūkėjęs, meškeriotojas švelniai kirstelėjo. Išvilko stiprų geltoną karšį, pagal vietinius - palšą. 

- Pakliuvai, sveteli, pakliuvai, - balsiai pasidžiaugė Untanas. 

Dabar turėjo tiek žuvies, kurios sočiai užteks ne vien vakarienei, todėl daugiau nė nebeužmetė. Nusiplovęs apsigliaumijusias rankas, išsyk nė nesisėsdamas, toliau žvalgės į visus šonus. 

Žybčioja bangeliotės, žaliuoja mindrynai, meldynai, švendrynai, savais keliais traukia plonakaklis naras, vienur kitur plasnoja žuvėdros, vis krisdamos ir kildamos, krisdamos ir kildamos, o unčiočių kaip niekur, taip niekur, tik sykiais pasigirsta kriktelėjimas ar net kiek ilgesnis pakrykavimas. Pasigirsdavo ir iš pačių pradžių, ką tik atėjus. Gal šitaip vienos kitoms pranešinėja apie jį nesirodydamos? Vienas žaliagalvis gaigalas, teisybė, pralėkė. Prašvilpčiojo sparnais viršum pačios galvos. Tikriausiai žvalgybon pasiųstas buvo, kad praneštų, kurioj vietoj tas galvažudys sukinėjas. 

Jos pasirodė tik geram pavakary, kai banguot ežeras liovės visai, kai sustiprėjo pakrančių žalumos kvapai. Iš kažkur atsirado visas pulkelis, tik jau toli toli, prie pačio Baltojo sėkliaus. "Na, pasiirkit mano pusėn, na, pasiirkit, būkit geros, - prašė žmogus, - bais svarbi šneka yr, o kaip šnekėt, kai nesimatom..." Palūkėjęs, palūkėjęs, bet unčių artyn taip ir neprisikvietęs, Untanas net rankos mostais pamėgino šauktis. Nieko nepadėjo ir tie mostai. Nėra kitos išeities, kaip atleidimo už prasikaltimą prašyt per atstumą. Rėkaut tai nerėkausi, vis vien neišgirs, tad belieka kas - belieka mintys. Mokslinčiai net įrodinėja - jos lekiančios geriau už radijo bangas, bet kurioj pasaulio vietoj, tam tikrom aplinkybėm susidėjus, pasiekiančios tą, kam pasiųstos. Jei šitaip, tai klausykit, gerai klausykit, ką pasakysiu. Iš anksto galvoj sudėlioti žodžiai lėkė, nulėkė tylon. Tik ar išgirdo juos pulkelis, ar išgirdo? Žiūrėk, bus išgirdęs! Paukščiai ūmai pakilo oran. Atgailautojas buvo beapsidžiaugiąs - gal pasuks šiton pusėn, gal nori plaukyt arčiau, girdėt balsu tariamus žodžius. Taigi, taigi... "Ne taip ropė kepa, kaip bobutė nori." 

Untys patraukė visai priešingon pusėn, pradingo Makauskienės įlankoj. "Nenori, nenori bjaurybės atleist!.. Rodyk širdį - sakys, kad burokas." Untanas susinervino dar labiau nei pirma, ir nebe grauduliukas krūtinę užliejo, o tikrų tikriausias piktumas. Net sualsavo tankiau. Akys iš naujo nukrypo ton pačion nelaimės vieton. Nukrypo ir užsilaikė. Mato - slysta jų su Juzoku laivas kiek pasiūbuodamas irklų taktan, taikos siekt Užuraisčių pakraštį, o skersai kelio anie... Pulkelis mažų mažutėlių geltonukų ir pilka jų mama prieky. Katron smegeninėn šovė paika mintis - dievai žino, tik Juzoko irklų mostai staigiai tapo platesni, o jis iškelia meškerkotį, pasiruošia... Kai pulkeliukas buvo prisivytas, iškart šmaukšt. Pirmasai šmaukštas pro šalį, antrasai - irgi, trečias ar ketvirtas sykis nemelavo... Lanksti meškerės viršūnėlė mažylį kliudė. Untis pakilo, paskrydėjo, čia pat vėl pūkšt vandenin, kriktelėjusi pasuko atgal prie vaikelių, kurie, kaip beįmanydami, gelbėjos, blaškės. Vienas nebesiblaškė. Bangelių sūpuojamas vos vos krutėjo nuvirtęs. Nekantri ranka jį pasiekia, įkelia laivan, patupdo ant dugno. Patupėjo, patupėjo paukščiukas užmerkęs akeles, pakreipęs šonan galvytę, tada kebėkšt ir nuvirto. Kiek bekėlei, betupdei iš naujo, užmerktakis kaip kebėkšt, taip kebėkšt. "Nebegyvas, užmušiau", - diegė nudiegė širdį. 

Baisiausia nejaukuma užgulė laivą. Abiem stinga drąsos net kilstelt akis, pažvelgt vienam į kitą. Paskum Juzokas nerangiai pasiduoda priekin, nebegyvą nabagėlį paima, palaiko saujoj ir sugrąžina ežerui. 

Viršum galvų prašniokštavo trys untys. Kiek palėkusios apsisuko, vėl prašniokštavo. Taip pasisukiojo dar ir dar. Praskrisdamos paskutinį sykį, garsiai nedarniai sukrykavo. "Gal ten buvo ir jo mama?" - toptelėjo mintis, kurią lūpos tuojaus išsakė garsiai. 

- Tikriausiai, - sutiko Juzokas, atsidusęs pridūrė: - tai kad padarėm... 

Nei Užuraisčių pakraštys, nei kokia kita vieta nė vieno nebetraukė. Tylom nusiyrė savan krantan, tylom išsiskyrė, nudzimbino, kur katro namai. 

Paskui jau tas nesėkmes, nelaimes pradėjęs ruduo... 

Čia Untanas nuo praeities atitrūksta, ant irklų suolelio sustingęs pakiurkso, tada nebežinia kelintą sykį savęs klausia: "Kuriems galams prireikė vaikytis? Iš tikrųjų - kam?" 

Gal reiktų nudumt pas patį unčiuką, pasirokuot su juo, jei jo giminėlė atstūmė? Bangelės tada nešė jį Liepasalos pusėn, tai kauleliai ten, ne kur kitur... Žinoma, tiek tų kaulelių tegalėjo būt, tik vis vien... Pasižiūri, kiek aukštai saulė. Aha, jau didelė, jau raudonuoja... Nelabai šiandien besuspėtum, nelabai... Kol tą Liepasalą pasieksi, kol pabūsi, kol sugrįši... Namo pareitum beveik tamsoj. Unčiuką atidėkim kitam kartui... Kaiman reikia suspėt su šviesa... Namuos gi jokio butelaičio mamulė neprilaiko, tai teks patrukdyt kaimynus. Sutemus nebebūtų patogu. Jei pas pirmą, pas antrą nieko nepeštum, tai trečias tikrai sušelptų. Kad ir bargan gautum. Vėliau kuo nors, kaip nors... Neužpilt tokios širdperšos, šito žygio nesėkmės - virš jėgų, virš jėgų... 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]