SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT

GALIME GYVENTI GERIAU

Šių metų birželio 30 dieną Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga rengia XXII suvažiavimą. Nuo praėjusiais metais įvykusio suvažiavimo organizacijai vadovauja LASS pirmininkas Sigitas Armonas. "Mūsų žodis" paprašė jį įvertinti pirmuosius vadovavimo metus ir atsakyti į keletą klausimų. 

"Mūsų žodis". Jau metai vadovaujate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai. Kaip, jūsų nuomone, per tą laiką pasikeitė organizacija, jos žmonės? 

Sigitas Armonas. Praėjo per trumpas laikas, kad galėtume kalbėti apie esminius tiek organizacijos, tiek žmonių pokyčius. Tačiau tam tikrų pokyčių per tuos metus yra įvykę. Vienas iš pasikeitimų - esu jau ir anksčiau tai minėjęs - tas, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro taryboje po praėjusių metų suvažiavimo pasikeitė net keturi nauji nariai. Antras tas, kad jau susiformavo naujosios tarybos darbo stilius. Per laiką nuo LASS XXI suvažiavimo surengti daugiau nei šeši tarybos posėdžiai. Vieni kitus pradedame suprasti, įsiklausyti į vieni kitų nuomones. Taip pat susiformavo ir LASS visuomeninės komisijos. Kas ketvirtį jos surengia po posėdį. Aiškėja jų veiklos kryptys. Per LASS centro tarybos ir jos visuomeninių komisijų veiklą pradedame įgyvendinti XXI suvažiavime priimtas mūsų organizacijos veiklos kryptis, o spręsti iškeltus uždavinius padeda LASS įsteigtos įstaigos ir įmonės. 

"M.Ž." Kaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga atrodo šalies visuomeniniame gyvenime? 

S. A. Iš tiesų galiu drąsiai teigti, kad praėjusiais metais mūsų organizacija bendraudama su visuomene nuveikė nemažą darbą. Įsigaliojus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai, vienas iš mūsų organizacijos tikslų buvo pasiekti, kad būtų priimtas teisės aktas, numatantis, kaip ta konvencija bus įgyvendinta, kas šį procesą stebės, kontroliuos. Praėjusių metų pabaigoje priimtas šalies Vyriausybės nutarimas nevisiškai tinka visuomeninėms žmonių su negalia organizacijoms. Todėl dėl konvencijos įgyvendinimo daug teko diskutuoti tiek Neįgaliųjų reikalų departamente, tiek ir pačioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, tiek Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komitete. Šių diskusijų rezultatas - naujas Seimo nutarimo projektas. Jis bus svarstomas rudens sesijoje. Jame turėtų būti labiau atsižvelgta į žmonių su negalia organizacijų siekius įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją. Šių metų pradžioje bendraudami su Europos Parlamento atstovais pareiškėme nuomonę apie tai, kad iki šiol numatyta konvencijos įgyvendinimo stebėsenos ir kontrolės tvarka neužtikrina jos įgyvendinimo. Šiuo metu Neįgaliųjų reikalų departamento iniciatyva lankomės įvairiose šalies ministerijose ir matome, kad jos į konvencijos įgyvendinimą žiūri atsainiai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai yra pavesta Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo koordinavimas. Tačiau viena ministerija negali liepti kažką daryti kitai ministerijai. Todėl, visuomeninių neįgaliųjų organizacijų nuomone, yra reikalinga institucija, turinti teisę įpareigoti įvairias šalies ministerijas vykdyti Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo plano atitinkamas nuostatas. Šiuo metu yra taip, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudaro priemonių planą ir tikisi, kad atskirus jo punktus vykdys kitos ministerijos ir institucijos. O jos nuo tų užduočių "išsisukinėja". 

Į priemonių planą mes pasiūlėme įtraukti konkrečių siūlymų. O jie išvirto į "analizuoti", "nagrinėti", "tirti". Neįgaliųjų integracijos procesą kartu su valstybinėmis institucijomis įgyvendiname jau devyniolika metų. Todėl, manyčiau, kad čia analizuoti ir tirti jau nereikėtų. Kita vertus, Neįgaliųjų reikalų departamentas tada turėtų neprašyti konkrečių pasiūlymų, jei jie į priemonių planą nėra įtraukiami. Todėl žmonių su negalia visuomeninės organizacijos ir sako: geriau kasmet padarykime ar įgyvendinkime vieną, dvi priemones, nei analizuokime, svarstykime ir nedarykime nieko konkretaus. 

"M. Ž." Kokius darbus turi nuveikti LASS XXII suvažiavimas? 

S. A. Mūsų organizacijos laukia esminis pokytis: nuo 2012 metų socialinių bendruomeninių paslaugų projektai bus finansuojami per savivaldybes. Mes turime pasirengti šiam pokyčiui. Manau, kad didžiausia atsakomybė šioje srityje tenka LASS regionų centrams. Jie šiuo metu yra juridiniai asmenys, todėl ir turėtų būti paraiškų teikėjai. Jie turėtų teikti paraiškas vieno ar kito LASS rajono filialo vardu. Todėl dieną prieš suvažiavimą rengiame seminarą šiems pokyčiams aptarti. O antrą dieną turėtų įvykti LASS suvažiavimas toks, kokį jį numato mūsų organizacijos įstatai. Suvažiavime mes turėtume apsispręsti, ar liekame prie šiandieninės organizacijos struktūros, ar ją keičiame. Šiuo metu esame visuomeninė organizacija su 48 filialais. Bet gali būti ir esminis pokytis: keliasdešimt visuomeninių organizacijų - asocijuotų narių, susibūrusių į asociaciją "Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga". Tokių federaciniu principu suburtų žmonių su negalia organizacijų mūsų šalyje yra. Aš esu dabartinės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos struktūros šalininkas. Ne visi mūsų filialai yra organizaciškai stiprūs, todėl struktūros keitimas galėtų turėti ir neigiamų pasekmių. Tačiau jei nutartume, kad reikia naujovių, tai nuo rudens mūsų lauktų nemažas darbas - ataskaitiniai steigiamieji susirinkimai. Ši diskusija pradėta dar LASS XXI suvažiavime. 

Šių metų suvažiavimą darome šiek tiek vėliau tikėdamiesi į jį pasikviesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovus, kad jie galėtų pristatyti naująją socialinių paslaugų bendruomenėje finansavimo tvarką. Kaip bekalbėtume, kad ir bus pristatyta naujoji tvarka, tačiau joje pavojų daug. Lietuvoje yra šešiasdešimt savivaldybių. O kiekviena savivaldybė tą tvarką, nenusižengdama jos reikalavimams, suvoks taip, kaip jai bus patogu. Be to, savivaldybės yra įkūrusios ir savo socialines paslaugas teikiančių centrų. Todėl gali atsitikti taip, kad veikla susikoncentruos tuose centruose, o visuomeninių organizacijų veiklai lėšų ir neliks. 

Daugelyje rajonų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga turi nekilnojamojo turto, skirto organizacijos tikslams įgyvendinti. Negavus lėšų programinei veiklai, pasidarys sunku išlaikyti ir tą nekilnojamąjį turtą. Čia taip pat reikalinga LASS XXII suvažiavimo nuomonė. Bet tai - jau spėlionės iš srities: "Kaip bus, jeigu bus." 

Šiais metais bendruomeninių paslaugų programai įgyvendinti centralizuotai gavome 1,77 mln. litų. Tikėtis tokios pat sumos kitais metais iš savivaldybių yra nerealu. Deja, šioje srityje optimizmo asmeniškai stokoju. Lėšas manoma skirstyti su tam tikromis išlygomis pagal neįgalių žmonių, priklausančių organizacijai, kiekį. O čia jau iškyla grėsmė ne tik mūsų rajonų, bet ir didžiųjų miestų organizacijoms. Pagal dabar galiojantį aprašą projektams koordinuoti galime skirti tik 10 proc. gautų projektams lėšų. Taigi, jei regionų centras rajonų filialų veiklai iš savivaldybių, tarkime, surinktų 100 tūkst. litų, tai savo veiklai galėtų skirti tik 10 tūkst. litų. O iš tokių sumų regionų centrai tikrai neišgyvens. 

Šiuo metu LASS turi 86 tūkst. kvadratinių metrų ploto nekilnojamojo turto. Jį administruoja LASS įmonės ir įstaigos. Tiek jo mūsų poreikiams nereikia. Turime apsispręsti, ką su juo toliau daryti. Žinau, kad mūsų žmonės į šį klausimą reaguoja skaudžiai, tačiau sprendimų reikia. Suvažiavime LASS regionų centrai turėtų būti įpareigoti atlikti turimo turto "inventorizaciją", kitaip tariant, pasakyti, kurio turto reikia mūsų organizacijai ir ką daryti su kitu. Kaip bešnekėtume, tačiau mūsų turimas turtas turi būti panaudojamas racionaliau. 

"M. Ž." Kokia mūsų organizacijos ateitis? 

S. A. Ateitis priklauso nuo mūsų. Jei rasime sutarimą, bendrą kalbą, tai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ateitis yra gera. Tačiau, jei svarstydami ekonominius, ūkinius reikalus, vienas kitą laikysime nusikaltėliais, tai daug nenuveiksime ir sąstingis tęsis toliau. Mes galime gyventi geriau, tačiau turime atsisakyti to, kas nereikalinga. Aš, kaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas, nebijau imtis su pasikeitimais susijusios atsakomybės.