BRAILIO RAŠTAS IR MES

Normantas PRUŠINSKAS

BRAILIO RAŠTAS KEIČIA MANO GYVENIMĄ

Aš, Normantas Prušinskas, dabar jau mokausi penktoje klasėje. Gyvenu Lietuvoje, mano gimtas miestas Anykščiai. Mokausi Antano Baranausko vidurinėje mokykloje. Man labai patinka skaityti knygas, žaisti kompiuteriu. O labiausiai patinka žaisti futbolą. Labai laukiu vasaros, kad galėčiau su draugais eiti į stadioną bėgioti ir spardyti kamuolį į vartus. Nors ir nematau, bet puikiai sekasi įspirti įvartį. 

Brailio raštas pakeitė ne tik mano gyvenimą, bet ir mano šeimos bei aplinkinių žmonių gyvenimą. Mano šeima nesitikėjo, kad kada nors reikės brailio rašto. Mūsų giminėje aklų žmonių nebuvo. Šeimoje esu pirmas ir labai lauktas vaikas. Dabar dar turiu sesę ir brolį, kurie man labai padeda, kur reikia pagalbos. Augau, kaip ir visi vaikai, matydamas, bet, deja, neilgai. Nuo trejų metukų mano akytės pradėjo silpti. Mama mane vežiojo pas gydytojus - deja, veltui. Gydytojai negalėjo išgelbėti regėjimo, nes mano kraujyje rado infekciją, kuri mano akytėms labai pakenkė. Bandė kelis kartus vežti operuoti, bet neoperavo: bijojo, kad visiškai nepakenktų akytėms. O dabar laukiam - gal kada nors gyvenime patobulės medicina ir galėsiu vėl matyti. Neliūdžiu ir dabar, džiaugiuosi kiekviena diena. Ypač, kai pasirodo saulytė ir galiu ja džiaugtis, nes tada žinau, kad lauke šilta. Bėgu į lauką pažaisti. 

Kai buvau penkerių metų, pradėjau eiti į darželį. Darželyje man padėdavo brolis, nes buvome vienoje grupėje. Tada dar nesimokiau brailio rašto. Mokiausi rašyti reginčiųjų raštu, nes dar truputėlį mačiau, o, be to, mes apie brailio raštą nebuvome nieko girdėję. Sužinojome tik tada, kai reikėjo jau eiti į mokyklą. Tada tėvai turėjo dėl manęs daug rūpesčių. Į specialią aklųjų mokyklą tėvai nenorėjo manęs atiduoti, o, be to, ir pats nenorėjau niekur važiuoti. Tada mums labai padėjo Panevėžio aklųjų pirmininkas (Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas - red. past.). Jis ėjo kartu su mumis į mokyklas ir prašė direktorių, kad mane priimtų. Deja, viena mokykla manęs nepriėmė, tada nuvykome į kitą mokyklą - ten direktorė buvo maloni, ir mane priėmė į savo mokyklą mokytis. Ji paskambino į Vilniaus aklųjų mokyklą ir pasakė, kad Anykščiuose yra aklas berniukas, kuris nemoka brailio rašto. Tada po kelių dienų atvyko mokytoja, kuri mokėjo brailio raštą. Ji labai barė mano mamą už tai, kad aš dar nemoku rašyti taip, kaip rašo neregiai. Tą dieną mums parodė, kaip mokytis rašto, davė abėcėlę. Man padėjo mama. Brailio rašto išmokau gana greitai - gal per mėnesį. O mamai reikėjo dar ilgai mokytis, kol atsiminė visas raides ir skaičius. Kai vėl atvyko ta pati mokytoja, labai apsidžiaugė ir mane pagyrė, kad labai greitai viską išmokau. Dabar galiu su visais vaikais mokykloje rašyti, skaityti, skaičiuoti. Nors man ir sunku suspėti, bet stengiuosi neatsilikti. Man mokykloje padeda mama - ji kartu būna per pamokas, nes mokytoja nesuspėja su tiek daug vaikų. Taip ir mokausi. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią gerą mamą, kuri labai rūpinasi manimi. Mano mama daug laiko praleidžia prie mano knygų, ji jas skaito, kad paskui galėtų paaiškinti man, nes ne taip paprasta viską išmokti: kuo toliau, tuo sunkiau. Mokykloje vaikai klausinėja, kaip aš galiu su pirštais skaityti, - jiems neišeina. Kartais paprašo, kad juos pamokyčiau rašyti. Taigi ir aš galiu ką nors pamokyti. 

Mano šeimoje tik mama moka brailio raštą, nes tėtis dirba ir neturi laiko jo mokytis, o broliui užtenka ir savo pamokų. Sesė dar maža, tik šiemet pradėjo eiti į pirmą klasę. Tėvai mane labai myli ir nori, kad gerai mokyčiausi ir nepasiduočiau bet kurioje situacijoje. Ir mokykloje manimi labai rūpinasi klasės draugai, mokytojai, nes mano - nematančiam yra labai sunku. Dabar jau esu penktoje klasėje ir labai džiaugiuosi, kad galiu su visais sveikais vaikais eiti į tą pačią mokyklą ir mokytis - tik savo raštu, brailio raštu. Mano mokykloje mane moko pačios geriausios mokytojos. 

Esu laimingas gyvendamas su savo šeima, su tais žmonėmis, kurie nepabūgo ir padėjo man išmokti brailio rašto. Jei būčiau jo nemokėjęs, nebūčiau galėjęs skaityti knygų, gyvenimas būtų nuobodus ir neįdomus. Dabar turiu daug gerų draugų, kurie mane supranta ir padeda man integruotis į reginčiųjų pasaulį. Štai koks tas mano įdomus gyvenimas.