LASS LITERATŲ KŪRYBA

Bronius KONDRATAS

NUO AMŽIŲ MES KELY 

Išvykstančiam lydintis moja, kol mato 

Akim pasistiebęs vis šaukia sėkmės, 

Bet samplaikoj tolstančių čežančių ratų 

Ir šauksmas, ir mostas netenka prasmės. 

Išvykstančių ratai vis pagreitį ima, 

O liekančio keliui nėra pakelės, 

Nes liekantis lieka ir lieka laukimas - 

Taip rūpesčiu liks ir tolydžio gilės. 

Kelionės, keleiviai ir stotys - nuo amžių: 

Kelių piligrimui keliai - jo namai. 

Per dykumų tyrus - karavanų oazės, 

O laivui namai - jo keliai vandenai. 

Vėl stotys, vėl laukiantis grįžtančio stiebias, 

Suranda, vėl pameta žvilgsnio sklaida, 

Taip krinta į grįžtančio laukiančio glėbį 

Pati laimingiausia stoties valanda. 

JAUNYSTĖS LAUŽAI 

Kai jis atveria langą į tylą, 

Kai dulksna prisiliečia prie veido, 

Neišeiti iš būgno motyvo - 

Tai artėja, tai tolsta jo aidas. 

Tai šilų vakarojimų laužas, 

Iš dienų užsitęsusios šventės, 

O prie lango širdin įsilaužia 

Nykuma - nei išbrist, nei išsemti. 

Šiluose dega laužo jaunystė, 

Šėlo šokis, lyg vytųsi būgną, 

Net laiku prižadėjusios grįžti 

Vėl laužakuras meta į ugnį. 

O su dūmais ir pušys į viršų, 

O su jais ir neleista, ir drausta, 

Tik jaunystė taip moka užmiršti - 

Ir nelaukiančiam aušros parausta. 

ŠIRDIES ŠVIESA 

Kas žydi aklojo kely, 

Paklausė paukštė skrisdama, 

Kas žydi aklojo kely, 

Paklausė plunksna krisdama. 

Paklausė medis ir akmuo, 

Paklausė vasara, ruduo, 

Kas žydi aklojo kely. 

Tai žydi saulė jo juoda -  

Juoda ilgoji valanda, 

Svaja - širdies šviesa. 

BALANDŽIO BRĖKŠMOS 

Paklydusi balandžio vėjuos 

Vyšnia pražysta per anksti - 

Po ta vyšnia ir mes stovėjom 

Savų balandžių pašaukti. 

Ji - priešistorija jaunystės, 

Lėta kaip šimtmečių diena, 

O gal akimirka suklysti - 

Tiesa planetoje viena. 

Ir nebėra ramybės žemės - 

Slepies už knygos, už darbų, 

Tveries eilėraščio kaip amen 

To vieno tūkstančio vardų. 

Vyšnia - likimas, išaugina 

Kam uogas - ašaras svarias, 

O kam, tylėdama kaip mimas, 

Ir žodį tinkamą suras. 

Yra, yra balandžio brėkšmos, 

Vyšnelė, skęstanti žieduos, - 

Balandžio pasakoje ieškom 

Visų žadėjimų pradžios. 

* * * 

Ne už rankos gyvenimas veda, 

Kas diena - pažintis, 

Neišskaitomi puslapiai vedos - 

Supranti, o verti. 

Jei gyvenimą savo kaip lažą 

Tu belaimis imi, - 

Įsiklausęs į vėjo pasažą, 

Jį gyvenk širdimi. 

DAINUOKIM ŠIRDIMI 

Aš dieną taip jaučiu - 

Kasdienė, pakili, 

Sudėkime žodžius, 

Tai jie - daina tyli. 

Jausmų mes ugnimi, 

Geismų ramia kalba, 

Dainuokim širdimi 

Ties kiekviena kalva. 

Nes jie širdies tarti - 

Maža dainos griūtis, 

Ištarti jie skirti, 

Dainuoti jie skirti. 

Skirti, verti galbūt 

Išeiti platumų, 

Ir jau daina jie bus 

Be autoriaus namų. 

* * * 

Mes už save pranašesnių 

Nerasim, nesutiksim, 

Nes kiekvienam savu žingsniu 

Sekundė laiką tiksi. 

Kai aš laimingas, ji maža, 

Pradings, nepastebėsi, 

Nepasidžiaugsi ja, gražia, 

O širdimi lydėsi. 

* * * 

Aš ištvėriau saulę - 

Griūtį spindulių, 

Puokštė mano saujoj 

Nerimo gėlių. 

Spindulio šukelė 

Dega širdyje, 

Kas širdies kertelė - 

Didelė svaja. 

Saulę, kad paimčiau, 

Ištvermę akmens, 

Mirtį, kad priimčiau - 

Iššūkį gyvent.