ATSIMINIMAI

Liongina STASIULIENĖ

DIENOS PO SAUSIO 13-OSIOS NAKTIES

1991 m. sausio 13-ąją, gyvendama Vilniuje, dirbau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) bibliotekoje tiflologinių muzikinių įrašų redaktore.  

Tą naktį, kai žiauriai tankais sutraiškė, sušaudė mūsų laisvės gynėjus, užgrobė Lietuvos radiją ir televiziją, blaškiausi su dukra Jūrate, Vilniaus universiteto studente, prie Radijo, Telekomo, Aukščiausiosios Tarybos... Mačiau tankus, žmones su apdegusiomis striukėmis... Mačiau ir girdėjau, kaip nuo tankų šūvių dužo ir byrėjo langų stiklai... 

* * * 

1991 m. sausio 13-ąją, sekmadienį, į mano darbo kabinetą atėjo inžinierius Gintautas Marčiulaitis ir radijo inžinierius Viktoras Randakevičius.  

- Gal turi himno įrašą? 

- Turiu, - atsakiau. 

- O gal turi ir kokį nors radijo signalą (šaukinį)? 

- Turiu. 

V. Randakevičiaus prašoma, perrašinėjau, ilginau, trumpinau turėtą radijo šaukinį. 

Padariau, sumontavau ant atskirų "babinų" devynias signalo kopijas, dvi - himno. V. Randakevičius vis skubino: 

- Turiu jau važiuot. Atvažiavo mašina. Negali laukti. Aš bėgu. Kol kas užteks. Jeigu dar reikės, atvažiuosiu. 

* * * 

Tą pačią dieną atėjo pas mane malonus inteligentiškas, mažai kalbantis radijo laidų, skirtų užsieniui, redaktorius Vytautas Bačius. Aš jo nepažinojau. Buvau girdėjusi tik laidas. V. Bačiaus žmona Olė (Aleksandra) dirbo Aklųjų bibliotekoje. Su ja buvome pažįstamos. Gal todėl Vytautas šypsodamasis, be jokių įžangų ir kalbų, atėjo kaip savas. Portatyvinis magnetofonas - ant peties. 

Mūsų tiflologinių muzikinių įrašų kabinetas - toks, kaip radijo montažinė. Jame stacionarinė garso įrašymo aparatūra. Yra pultas, trys magnetofonai, "įėjimo lizdai į pultą": iš tiesioginės radijo transliacijos, mikrofono, buitinių magnetofonų, "reporterio", kokį atsinešė redaktorius Vytautas. 

"Tik "reporterį" teturiu. Nei juostos, nei kasečių... Reikia perrašyti, sumontuoti, šiandien padaryti laidą." Padarėm. Ir ne vieną. Nebuvo sunku. Turėjau to darbo patirties. Dirbome su V. Bačiumi tyliai, ramiai, kartais už užrakintų durų. Slapčiomis ir nuo savų, ir nuo svetimų. 

* * * 

Tylūs švento susikaupimo vakarai. 

Prie Radijo ir televizijos pastato tebestovi tankai, rusų kareiviai su automatais... 

Kažkurią dieną prie Parlamento rūmų pamačiau "tonvageną". Pažinau, kad tai išvažiuojamoji Radijo ir televizijos transliacijų mašina! Jokių užrašų ant jos nebuvo. Atsargiai einu artyn. Kyšteliu galvą vidun. Įdomu: "Ar čia savi, ar užgrobėjai? Gal ką pažįstamą pamatysiu." Ne. Nepažinau. Stebėjau, ką ten daro. Supratau - montuoja, tiesia kabelius laukan. Garsins. Filmuos. Ką?.. Kiek tolėliau, Neries upės link, būrys žmonių garsiai meldžiasi prie Marijos paveikslo, nužudytosios Loretos Asanavičiūtės nuotraukos... Dar vis dega aikštėje laužai. Žmonių taip mažai. Atrodo, lyg čia šimtatūkstantinę žmonių minią taip pat sušaudė. Be galo sunku ir graudu. Kas dar mūsų laukia? Vis vaikštau, meldžiuosi. Įsidrąsinu įlipti į "radijo" mašiną. Matau man gerai pažįstamus magnetofonus. Ant jų nėra įrašų juostos. Jokio garso, tik laksto vyrai, susijaudinę kažką kalba - vienas per kitą. 

- Gal jums reikia muzikos įrašų? - nedrąsiai klausiu. 

- Reikia. Labai reikia. Nieko neturim. Nieko... 

- Aš galiu atnešti 38, 19 greičiu "babinose"... 

- Būtinai atneškit. Neškit, ką turit! Kuo greičiau. 

Kiek galėdama skubėjau 13 troleibusu į Naugarduko 91 "raudonąjį namą", kaip vėliau jį vadino radijo darbuotojai.  

Kabinete - tik originalai. Perrašyti nėra kada. Tai ne vienos valandos trukmės įrašai. Ant "rulonų dėžių" - Aklųjų bibliotekos atžymos. Nešdama slėpiau. Žinojau, kad gatvėse, prie namų, gali užpulti Ivanovo "jedinstvenininkai". "Gal nesutiksiu," - pamaniau.  

Atnešiau Imino Kučinsko styginio orkestro "Ave musica" įrašus. Niekas tada neklausė, kas aš. Neklausiau, nė kam palieku muzikos įrašų originalus. Paprašiau: "Jeigu galėsit, persirašykit. Kada nors grąžinkit." Grąžino. 

Tą vakarą į sunkią tylą aikštėje įsiliejo Albinonio, Korelio muzika, Vivaldžio koncertas fleitai ir styginiam orkestrui "Naktis" (solistas Valentinas Gelgotas), Juditos Leitaitės dainuojamas motetas "Štai, kryžius vėl" ir kt. 

"Nenutilk, nesusigūžk, žmogau. Nebijok. Klausykis... Atverk širdį muzikos maldai," - taip meldžiausi po darbo atėjusi į aikštę priešais Parlamento rūmus ne vieną vakarą.  

Koks stebuklas - muzika ir širdies malda! Visai kitoje šviesoje gyveni. Tada jau tikrai nepalūši, nors žinai, kad tave nori sunaikinti. 

* * * 

1991 m. vasario 6 dieną, praėjus trims savaitėms nuo sausio 13 - osios, Klaipėdoje išleidžiama knyga "Tą baisiąją naktį". Leidėjas Juozas Marcinkus. Dvyliktaisiais savo gyvenimo metais jis neteko regėjimo ir dešinės rankos. 

"Tai - jaunų širdžių atspindžiai. Ėmiausi iniciatyvos, kad šios, galima sakyti, šventos (Klaipėdos mokyklų - aut. past.) moksleivių mintys, būtų surinktos ir tai, kad jos išeis į viešumą, manau, turės teigiamą poveikį į visišką mūsų tautos laisvę," - rašė Juozas Marcinkus, dėkodamas knygelės autoriams, "Ryto" spaustuvės kolektyvui. 

1991 m. vasario 15 d. leidyklos "Eldija" savininkas Juozas Marcinkus atvežė iš Klaipėdos į Vilnių Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, gynėjams, deputatams ir padovanojo 100 leidinio "Tą baisiąją naktį" egzempliorių.  

Knygelės leidėjas, autoriai, redaktoriai savo honorarą (1000 rublių) skyrė Lietuvos Nepriklausomybės Fondui.  

Mes nenutildyti. Girdite?! Pasauli... ir aklieji mato, kas vyksta Lietuvoje. 

* * * 

1991 m. sausio 14 diena, pirmadienis. 

Vengiame kalbėtis telefonais apie susitikimus ar darbus. Žinome, kad pokalbių klausomasi. Telekomas "dar ne mūsų". Ogi ir jį gynėme budėdami dieną naktį. Su Vilniaus mokytojų namų etnografiniu ansambliu išdainavome šimtus lietuviškų dainų.  

Ateina jaunas, energingas, karininkiškai pasitempęs, kažkur labai matytas vyras. "Ar galėtumėte įrašyti dainą, kurią šią naktį tėvas (Bronius Jankauskas - aut. past.) parašė žuvusiam savo sūnui Rolandui Jankauskui. Aš šiandien ką tik gavau natas. Bėgu į konservatoriją (dabar - Muzikos akademija). Surinksiu choristus. Parepetuosim. Rytoj, o gal ir šiandien, susieikim katedroj prie vargonų". Taip. Tik taip reikia visiems dirbti. Neprisimenu, ar choro vadovas tada pasisakė savo vardą, pavardę. Turbūt ne.  

Sausio 15 dieną, vėlai vakare, slapta, nieko nesakiusi viršininkams, nepaprašiusi leidimo, susikrovusi reikalingą įrangą, išvažiavau į Vilniaus arkikatedrą. Garso įrašų studijos inžinierius - Algis Matulevičius, vairuotojas - Kęstutis Milašauskas, savanoris gynėjas prie Parlamento padėjo sunešti stacionarią išvažiuojamąją aparatūrą. Aukštai, prie vargonų, išsidėsčiau mikrofonus. Įrašiau dainą "Palaimink, Viešpatie galingas, atremti audras pragaištingas" (žodžiai - Maironio). Dainavo konservatorijos studentai (konservatorijos kamerinis choras, vad. Tadas Šumskas), vargonais grojo Bernardas Vasiliauskas. Grįžusi sumontavau. Anksti rytą daina nuskambėjo visai Lietuvai iš Aklųjų bibliotekos garso įrašų pirmosios studijos, iš Sitkūnų radijo centro prie Kauno. Stiprino, guodė kenčiančius žmones. 

Po kelių mėnesių mūsų bibliotekos direktorius, pats turintis regėjimo negalią, ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų žinomas akordeonininkas, Stanislovas Stasiulis man dėkoja: "Ačiū už tuos darbus, kur padarei." "Kada, kokius?" "Dabar, kai pas mus atsikėlė radijas." "Iš kur tu žinai, ką aš dabar padariau?" "Aš viską žinau, net apie įrašą bažnyčioje," - pasakė.  

Po devynerių metų Kauno karininkų ramovėje vėl susitikau choro dirigentą Tadą Šumską. Prisiminėme 1991 metų mudviejų susitikimą Vilniuje. Atpažinome vienas kitą per Kauno karininkų ramovės moterų choro "Indraja" ir Vilniaus karininkų ramovės vyrų choro "Aidas" jungtinį koncertą, minint kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo dieną. 

Šiandien, kaip ir prieš 20 metų, dainuojame, giedame, šlovindami Tėvynę, narsius žmones. Taurus ginklas - daina.