NEREGIAI UŽSIENYJE

Audronė JOZĖNAITĖ

IŠŠŪKIS ITALIJOS REGĖJIMO NEĮGALIESIEMS


Europos aklųjų sąjunga ne juokais susirūpino smarkiai kintančiomis regėjimo neįgaliųjų įdarbinimo tendencijomis, kurias sąlygojo ir dar tebesąlygoja daugelio šalių ekonominis nuosmukis. Prieš keletą metų EAS užsakymu buvo daryta regėjimo neįgaliųjų apžvalga Švedijoje, Vokietijoje ir Rumunijoje. Pernai panaši apžvalga atlikta Olandijoje. Visai neseniai naujausia medžiaga apie regėjimo neįgaliųjų įdarbinimą Italijoje buvo pateikta EAS reabilitacijos, profesinio parengimo ir įdarbinimo komisijai. Medžiagą parengė dr. Rodolfas Cattani, vadovaujantis EAS ryšių su Europos Sąjungos institucijomis komisijai. Apžvalgos išvados ir jose pateikiamos tendencijos yra įdomios, parodo daugelio šalių vykdomą neįgaliųjų įdarbinimo politiką. 

Apie Italijos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, neseniai šventusią organizacijos 90-metį, buvo rašyta pirmame šių metų "Mūsų žodžio" numeryje. Tai viena aktyviausių Europos aklųjų sąjungos narių, labai daug nuveikusių savo žmonių labui, turinti didelę įtaką tarp Italijos politikų, gerai žinoma tarptautinėje arenoje. Italijos aklųjų ir silpnaregių sąjunga daug metų išsiskyrė iš kitų Vakarų valstybių organizacijų tuo, kad turėjo puikius įstatymus, saugančius rezervuotas darbo vietas regėjimo neįgaliesiems. Apsaugoto darbo sistema nepriekaištingai veikė daugelį metų ir tik paskutinį dešimtmetį dirbančių aklųjų ėmė mažėti. Ypač sumažėjo darbuotojų kalbant apie tradicinius užsiėmimus, kaip antai: masažas, fizioterapija, telefonija. Įtakos turėjo pasikeitusi darbo rinkos situacija, nauji darbo santykius reguliuojantys įstatymai, ekonominis nuosmukis. Pastebėta, kad privačios kompanijos labai nenoriai priima didesnę negalią turintį žmogų, - atseit, jis ne toks darbingas. Kita labai neigiama tendencija - trumpalaikiai kontraktai, darbo nepastovumas. Žinant, kad aklam žmogui yra kur kas sunkiau priprasti prie darbo vietos, ši praktika tiesiog pragaištinga. Kita akivaizdi tendencija - aklų žmonių, turinčių kompleksinę negalią, didėjimas. Beje, sparčiai didėja ir silpnaregių. 

Neginčijamas ryšys ir tarp regėjimo neįgaliųjų išsilavinimo bei jų įsidarbinimo. Įdomus yra išsilavinimo ir įsidarbinimo palyginimas. Italijoje po 1975 metų gana sparčiai buvo pereita nuo specialaus prie integruoto aklųjų mokymo. Pereinamasis laikotarpis nebuvo "glotnus", taigi nebuvo ir "mokymo nuoseklumo". Naujasis požiūris leido daugeliui neįgaliųjų pradėti mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, kurios, deja, nei idėjiškai, nei techniškai nebuvo šiam žingsniui pasirengusios. Dažnai nutikdavo, kad aklieji mokiniai ir studentai dėl mokytojų ir pagalbinio personalo patiries bei žinių stokos negalėdavo atskleisti savo sugebėjimų ir vien dėl to būdavo keičiamos mokymo programos - tiksliau, jos būdavo lengvinamos. Galop - dėl prastesnių žinių neregiai negalėdavo gauti kvalifikuoto darbo. Tinkamų orientacijos ir mobilumo įgūdžių, kasdieninio gyvenimo įgūdžių stoka bendrojo ugdymo sistemoje - visa tai, aišku, tik kenkė aklųjų savarankiškumui. Kadangi savarankiškumą didinančias paslaugas dažniausiai teikia privačios organizacijos ir asociacijos, tai nuo jų malonės ir priklauso aklo žmogaus įgūdžiai, ir ne visi neregiai jas gauna. O tai didina neregio priklausomybę nuo aplinkinių ir asmeninės pagalbos poreikį. 

Žinoma, nors ir esama sunkumų, Italijoje, kaip ir kitose šalyse, yra vadinamas "aklųjų elitas" (jauni, gabūs žmonės), kurie tikrai daug gavo iš integruoto mokymo ir įsigijo neblogą išsilavinimą. Deja, tokių žmonių yra tikrai labai nedaug.  

Šiandien bendrojo lavinimo sistema Italijoje nėra palanki neregiams. Kadangi nėra specialių profesinio parengimo programų, o tik pavienės iniciatyvos, neregiai yra priversti gelbėtis patys - siekti tradiciškai išbandytų profesijų, kurios anksčiau buvo rezervuotos regėjimo neįgaliesiems. Daug problemų sukėlė Europos Tarybos direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymą užimtumo ir profesinėje srityje, bendrųjų pagrindų perkėlimą į nacionalinę teisę. Naujai priimti įstatymai, siekiant įgyvendinti direktyvą, nebuvo palankūs regėjimo neįgaliesiems. Įstatymiškai nėra įteisinta asistento pagalba darbo vietoje, nenumatytos pagalbos priemonės asmenims, praradus regėjimą dirbant, nenumatytas profesinės reabilitacijos kursas, galintis padėti grąžinti juos į darbą. Be to, įstatymas yra kur kas palankesnis įdarbinant neįgaliuosius socialiniuose kooperatyvuose, o ne atviroje darbo rinkoje. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad šiuo metu Italijoje - didelė aklųjų įdarbinimo krizė, ir situacija tik blogėja. Visai neseniai buvo atlikta apklausa, siekiant išsiaiškinti, ar rezervuotų darbo vietų sistema vis dar yra reikalinga, ar ji tenkina akluosius. Neregių nuomonė buvo viena - taip. Manoma, kad esama nedidelių kvotos sistemos minusų, bet jos žlugimas kalbant apie aklųjų įdarbinimą bus katastrofiškas. Kaip ten bebūtų, kvotų sistema vis dar yra laikoma tinkamiausia priemone išlaikant minimalų neįgaliųjų įdarbinimo lygį. Nėra oficialios statistikos, kiek aklųjų Italijoje dirba, bet Italijos aklųjų sąjunga, pasitelkusi savo vietines organizacijas, surinko tokius duomenis. 2000 metais iš 25 tūkst. darbingo amžiaus aklųjų dirbo 14 tūkst., o 2009 metais dirbo jau tik 11 500. Vadinasi, nedarbo lygis padidėjo nuo 44 iki 64 proc. Situacija grėsminga, kadangi daugeliui aklųjų nedarbas reiškia pilietinę mirtį. 

 

Pagal dr. Rodolfo Cattanio pranešimą 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]