IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS
Juozas VALENTUKEVIČIUS
ĮSIMINTINI METAI
1991 metai - labai reikšmingi Lietuvai ir mūsų organizacijai. Tuo metu Lietuva buvo žinoma visame pasaulyje. Kelias į laisvę buvo sudėtingas, pilnas nerimo ir skausmo, bet labai šviesus ir tikras - dainomis išdainuotas. Mes buvome visiems įdomūs. Apie mus rašė pasaulio spauda, rodė televizija, kalbėjo radijas. Daug žmonių norėjo aplankyti ir susipažinti su tauta, didvyriškai atlaikiusia penkiasdešimties metų priespaudą ir okupaciją. Matant tautos entuziazmą daug kam norėjosi mums padėti. Daryti gerus ir prasmingus darbus tuo metu nebuvo didvyriškumas - ištiesta pagalbos ranka veikiau liudijo pagarbą ir geraširdiškumą. Visi buvo šiek tiek pakylėti, idealizavo ateitį. Laisvė buvo užvaldžiusi jausmus ir širdis.
Kaip prieš 20 metų gyveno Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, ką veikė, kas ja domėjosi?
Viena pirmųjų mūsų organizacija susidomėjo Pasaulio aklųjų sąjunga (PAS). Jau vasario mėnesį į Vilnių atvyko jos pirmininkas Dunkanas Votsonas ir generalinis sekretorius Pedras Zurita. Jie susipažino su LASS sistema, aklųjų švietimu, kultūrine veikla, įmonių darbu. Pažadėjo paramą. Reikia pasakyti, kad pažadą tesėjo ir organizacijai padėjo realiais darbais. Kita organizacija, padėjusi mums, - Vokietijos Krikščioniškoji Kristoferio aklųjų misija. Jos vadovas dr. Hansas Oigenas Šulcė tais metais Lietuvoje lankėsi net du kartus, suorganizavo didelę tiflotechninkos priemonių ir kitų daiktų, reikalingų neregiams, siuntą. Šių abiejų organizacijų vadovų pastangomis jau 1991 m. spalio mėnesį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga Europos aklųjų sąjungos tarybos posėdyje, vykusiame Valberge (Vokietija), buvo į šią organizaciją priimta. Sulaukta paramos ir iš privačių asmenų bei tautiečių, gyvenusių užsienyje. LASS stengėsi perimti geriausią išsivysčiusių šalių patirtį ir ją pritaikyti mūsų respublikoje.
Tuo metu geros patirties ir rimtų patarimų tikrai reikėjo. Reikėjo apmąstyti organizacijos veiklą, pakeisti nusistovėjusią ir nieko gero neduodančią tvarką, prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių ekonominių bei politinių sąlygų. Kiekviena diena kaip ta srauni upė atplukdydavo naujų žinių ir pasikeitimų. Jeigu iki to laiko organizacijos finansinį stabilumą garantuodavo sėkmingai veikusios 6 pramonės įmonės, tai gamybai pereinant iš planinio ūkio į laisvosios rinkos sistemą, padėtis pradėjo keistis. Neigiamą įtaką turėjo ir Sovietų Sąjungos Lietuvai paskelbta ekonominė blokada. 1991 m. infliacija žingsniavo milžino žingsniais. Sumažėjo LASS įmonių pelnas. Ankstesniais laikais organizacija išsilaikydavo iš įmonių veiklos. Tačiau tais metais įmonės dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių jau negalėjo gauti didelio pelno. Mažėjo užsakymų, kai kurių įmonių vadovai nesugebėjo realiai įvertinti besikeičiančios situacijos, nežengė ryžtingų žingsnių, pradėjo mažėti realizacija. Organizacijos vadovams (tuo metu LASS pirmininkas buvo Juozas Dzidolikas, pavaduotojas - Osvaldas Petrauskas) reikėjo rimtai dirbti, rūpintis organizacijos išlikimu, kurti veiklos strategiją ir įžvalgiai planuoti ateitį. Reikėjo taupyti ir skaičiuoti pinigus. Organizacija nebuvo pajėgi išlaikyti visų savo struktūrinių padalinių. Tais metais reikėjo likviduoti dvi įstaigas: muzikinio kolektyvo styginių instrumentų orkestrą "Ave musica", o metų pabaigoje - LASS leidyklą "Versmė". Tiesa, leidybos darbas visiškai nesustojo, dalį leidybinės veiklos perėmė žurnalo "Mūsų žodis" redakcija ir Aklųjų biblioteka. Tai buvo skaudžiausi tų metų sprendimai, visi kiti - novatoriški, žvelgiant į perspektyvą. Buvo aktyviai dirbama su valstybinėmis institucijomis, Aukščiausiosios Tarybos vadovais. Remiantis Vakarų Europos patirtimi, stengtasi dalį funkcijų, kurias iki to laiko vykdė visuomeninė organizacija, perduoti vyriausybinėms institucijoms. Su Kultūros ir švietimo ministerija pradėta diskutuoti dėl Aklųjų bibliotekos perdavimo šiai institucijai. Metų pabaigoje priimti svarbūs sprendimai visiems šalies neįgaliesiems.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos laikinuoju pagrindiniu įstatymu, humanizmo ir teisingumo principais, siekdama įgyvendinti tarptautiniuose aktuose paskelbtas invalidų teises, pripažindama, kad invalidų integracija į visuomenės bei valstybės gyvenimą yra vienas iš civilizuotumo rodiklių, 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą. Kadangi tais laikais svarbūs darbai buvo daromi greitai, tai jau tą pačią dieną buvo įsteigta Invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tarybos nariai buvo ir neįgaliųjų organizacijų atstovai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai atstovavo pirmininkas ir jo pavaduotojas. Šie sprendimai turėjo lemiamą reikšmę mūsų organizacijos išlikimui ir tolesnei jos veiklai. Socialinių programų finansavimas iš valstybės biudžeto sudarė galimybę teikti įvairiausias socialines, buitines ir kultūrines paslaugas akliesiems bei silpnaregiams.
Tais metais būta ir daugiau naujovių. Pirmą kartą Lietuvoje suorganizuoti orientacijos ir mobilumo kursai specialistams ir akliesiems. Neregiai pradėjo naudotis baltąja lazdele. Rugsėjo 7 d. Lietuvos aklųjų sporto federacija priimta į tarptautinę aklųjų sporto asociaciją (IBSA). Rugsėjo mėnesį į Jungtines Amerikos Valstijas mokytis Filadelfijos Overbruko aklųjų mokykloje išvyko trys aklieji ir silpnaregiai: Remigijus Audiejaitis, Sergejus Mechas ir Vitas Purlys. Vienerius mokslo metus jie mokėsi anglų kalbos ir dirbti kompiuteriu. Dainininkai Ona Matusevičiūtė ir Vladas Bagdonas pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame aklųjų ir silpnaregių vokalistų bei instrumentalistų konkurse Čekoslovakijoje. Jų profesionalumas buvo pastebėtas ir gerai įvertintas. Visų įvykių neišvardinsime, ir tokio tikslo neturime, tik pasakysime, kad tais metais buvo sukurti du dokumentiniai filmai apie žymius neregius: "Šaškių karalienė" apie Stasę Ingaunytę ir "Drauge su smuiku" apie Stanislovą Krasinską.
1991 metais pagerbti du nusipelnę neregiai. Vilniaus valstybiniame universitete vyko mokslinė praktinė konferencija tema "Sutrikusio regėjimo žmonių reabilitacija Lietuvoje", skirta Lietuvos savanoriui, aklųjų švietimo pradininkui Pranui Dauniui atminti. Joje P. Daunys buvo reabilituotas, buvo deramai įvertintas jo indėlis. Minint liaudies artistės Beatričės Grincevičiūtės aštuoniasdešimtmetį, LASS daug prisidėjo prie jos atminimo įamžinimo. Pavasarį Vilniaus miesto tarybos sprendimu jos bute Vilniuje, Vienuolio gatvėje, įkurtas memorialinis butas-muziejus. Vasarą, gatvė esanti netoli jos buto, pavadinta Beatričės vardu. Lapkričio 27-28 d. Vilniuje, Menininkų rūmuose, vyko Beatričės Grincevičiūtės vardu pavadintas pirmasis vokalistų konkursas. Šis konkursas tapo tradicinis ir šiais metais, minint dainininkės šimtąsias gimimo metines, numatomas surengti jau penktąjį kartą.
MINĖTINOS SUKAKTYS
Kovo 8 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1951) Angelina Navickienė (Daukšaitė), tiflopedagogė, LASS sistemoje Šiauliuose dirbanti daugiau kaip 40 metų.
Kovo 15 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1931-2002) Vaclovas Smalakys, LASS kultūros veikėjas, žurnalistas, prozininkas.
Kovo 15 d. sukanka 85 metai, kai gimė (1926) Stanislovas Klemensas Stankevičius, ilgametis LASS Alytaus rajono tarybos pirmininkas (1976-2000).
Kovo 16 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1941-1993) Juozas Karlikauskas, humanitarinių mokslų daktaras, LASS kultūros ir švietimo veikėjas.
Kovo 19 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1951) Juozas Kačinskas, aktyvus LASS narys, buvęs Ukmergės rajono pirminės organizacijos pirmininkas.
Kovo 26 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1951) Janina Aižinienė (Adomavičiūtė), LASS Radviliškio rajono filialo pirmininkė.
