PORTRETAS

Pranas ŽIOGAS

AMŽINŲJŲ VERTYBIŲ ŠVIESOJE


Dar kartą įsitikinau, kad atsitiktinių susitikimų nebūna. Gal taip tik atrodo iš pradžių, tačiau, praėjus dienai, mėnesiui ar metams, supranti, jog veiksmų virtinė susipina į logišką seką, iš kurios negali iškirpti nė vieno įvykio. Antraip nebūtų galutinio rezultato. Man tas rezultatas buvo pažintis su kunigu Sigitu Uždaviniu. Man, kaip, tikiuosi, ir kitiems, ne taip dažnai tenka susitikti žmogų iš didžiosios raidės. Visi šio kunigo žodžiai turėtų būti tik didžiosiomis raidėmis: jis kalba taip, kaip tai įvertino Irenos, kuri mane ir supažindino su kunigu Sigitu Uždaviniu, mama: "Ką jis pasako, Dievas užsirašo." 

Bendraudamas su juo, patiri jausmą, lyg vartytum iš karto kelias enciklopedijas. O šis žmogus jau sulaukė garbingo 77 metų amžiaus ir prieš trejus metus įžengė į pasaulį, apgaubtą tamsos. Apgaubtą tamsos, bet ne tamsų. Optimizmo, šviesių, džiaugsmingų emocijų jam gali pavydėti ne vienas jaunas ir sveikas žmogus. Jam pagelbstinti ponia Nijolė stebėjosi visokiausių planų, idėjų ir sumanymų gausa. Net šiam mūsų susitikimui buvo parengtas scenarijus.  

Vos įžengęs pro duris ir išgirdęs pirmuosius žodžius supratau, kad bendrausiu su nuoširdžiu, nevengiančiu įvairiausių temų, mokančiu išklausyti, sugebančiu pasidalinti savo gyvenimo patirtimi, išskirtiniu žmogumi. Pabuvęs kunigo namuose, supratau, kad bus nelengva perteikti čia vyravusią atmosferą. Keista, bet visą bendravimo laiką nebuvo tiesiogiai kalbama apie tikėjimą, nebuvo klausiama ir apie mūsų, dviejų svečių, požiūrį į tikėjimą. Atrodė, kad visą laiką kalbamės apie amžinąsias vertybes, kurios niekais paverčia ne tik kasdieninius rūpesčius, įvairias buitines smulkmenas, bet ir įprasmina sunkią negalią. Abu sutarėme, kad, praradę regėjimą, gavome daug daugiau. Daugelis netiki, mano, kad juokaujame, kai sakome - dabar esame laimingesni nei tada, kai žvelgėme į apšviestą pasaulį. Kažin ar pavyks kada įtikinamai visa tai paaiškinti?  

Laimingas žmogus kunigas Sigitas: jis, jei turėtų galimybę viską pradėti iš pradžių, verstų savo gyvenimo puslapį po puslapio nieko nekeisdamas ir neišplėšdamas nė vieno lapo. Kunigas Sigitas gimė ir augo Panevėžyje. Tėtį apibūdino kaip "buhalterį iki smegenų ląstelių ir atomų". Gal todėl keli vaikai tapo buhalteriais, dar du sūnūs - matematikais. Mažąjį Sigitą skaičiai taip pat viliojo. Bet viliojo ir žodžiai - tik ne bet kokie, o iškalti ant paminklų. Jis valandų valandas galėjo būti kapinėse, kur nepaprasta ramybė, susikaupimas, kur galėjo niekieno netrukdomas mąstyti. Kai kuriuos užrašus, kurie jau tada septynerių metų berniukui atrodė prasmingi ir jaudinantys, išmokdavo mintinai. Į kapines ateidavo slapčia, todėl kartą, kai buvo tėvų susektas, kur taip dažnai vienas dingsta, tesugebėjo pasakyti:  

- Man čia neapsakomai gera.  

Tėvai labai susirūpino, net pagalvojo, ar tik jis nesergąs. Patys tėvai buvo religingi ir kas sekmadienį kiekvienam šeimos nariui būdavo privalu dalyvauti vienose iš rytinių mišių. Vienas įvykis labai "pastūmėjo", kaip sako pats kunigas Sigitas, "Dievo link". Sigitas dažnai patarnaudavo bažnyčioje ir kartą prieš šventę kunigas paprašė padėti papuošti Dievo namus. Sutartos dienos rytą atbėgo keli draugai ir bandė įkalbėti eiti kartu maudytis. Ilgokai paabejojęs Sigitas paklausė draugų ir patraukė Nevėžio link. Kunigas prisipažino, kad vaikystėje labai mėgo šokinėti nuo medžių šakų ar nuo aukšto skardžio į vandenį. Tą kartą po šuolio pajuto skausmą šone. Išlipo į krantą visas kruvinas. Reikėjo kelias savaites išgulėti ligoninės lovoje ir gailėtis, kad nesilaikė duoto žodžio.  

Mane sužavėjo kunigo Sigito gebėjimas džiaugtis kiekvienu mažmožiu. Per penkerius savo darbo su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis metus dar nė karto nemačiau, kad taip būtų džiaugiamasi paprasčiausiu kalbančiu stalo laikrodžiu. Jei kada, paskendęs apmąstymuose, kunigas praranda laiko pojūtį ir, paspaudęs mygtuką, išgirsta laiką pranešantį balsą, būtinai padėkoja:  

- Labai tau ačiū, Marusia.  

O jei praneštas laikas nesutampa su jo įsivaizduojamu, bando pasiginčyti:  

- Ar tik nemeluoji man, kunigui, Marusia?  

Davęs laiko "Marusiai" persigalvoti, paspaudžia mygtuką vėl. Iš tikrųjų jis nepasitiki savo ausimis, o ne laikrodžiu, tačiau taip šmaikštaujant linksmiau, ypač likus vienam. 

"Marusia" laikrodį vadina todėl, kad laiką pranešantis balsas yra moteriškas ir kalba rusiškai. Su rimtais regėjimo sutrikimais susidūręs žmogus labai nudžiugo sužinojęs, kad kompiuteris ne tik rodo vaizdus, bet įdiegus specialią programą, gali prabilti. Iš Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Utenos skyriaus gavo kompaktinių plokštelių grotuvą, tad galės vėl panirti į savo stichiją - knygų skaitymą. Jau būdamas kunigas mėgo drožinėti, meistrauti. Tą versdavo daryti ir pats gyvenimas, kai patekdavo į apleistus parapijos namus. Dabar truputį gailisi, kad tiek laiko sugaišo "visokiems cviekams". Per tą laiką juk galėjo tiek knygų perskaityti.  

Malonu buvo bendrauti dar ir todėl, kad šis žmogus yra kupinas humoro, todėl bendraujant samprotavimus keitė šmaikštavimai. Kartais tekdavo stipriau paspausti "smegenų mygtuką", kad suprastum, ar kunigas kalba rimtai, ar juokauja.  

Štai taip, pusiau juokais, pusiau filosofiškai sako kunigas Sigitas apie tris dalykus, kurie nustebins mus, kai pateksime į dangų:  

- Pirmiausiai mes nustebsime sutikę ten tuos, kurių nesitikėjome sutikti. Antra - ten nebus tų, kuriuos mes manėme esant vertus patekti, o trečia - labai nustebsime, kaip mes čia patys patekome!  

Su kunigu Sigitu teko ne tik kalbėtis, bet ir kartu užtraukti ne vieną pasaulietinę dainą, ir tai buvo daroma neparagavus jokių "laipsniais pasipuošusių" svaiginamųjų gėrimų. Labiausiai jam patinka dainuoti liaudies dainas, o klausytis labiausia mėgsta klasikos kūrinių. 

Per keturias valandas, kurios praskriejo lyg kelios minutės, gavau neįkainojamą gyvenimo pamoką. Savo nuodėmingu kūnu pajutau: teisinga kunigo mintis, kad žmogus sotus tada, kai jį peni ne tik burna, bet ir ausys. Regintieji nepamirštų paminėti ir akis. Pabuvęs šioje dvasios vakarienėje praturtėjau labiau, nei būčiau perskaitęs krūvą knygų ar visus metus naršęs internete. Pas kunigą Sigitą Uždavinį verta apsilankyti kiekvienam, kuris ieško gyvenimo prasmės, pasiklysta kasdienybėje, yra kankinamas sunkių minčių, nesusitaiko su liga ar nemoka atrasti mažų ir didelių gyvenimo džiaugsmų. O surasti jį galite Skiemonyse, Anykščių rajone. 

* * *
[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]