MUMS RAŠO
Viktė BRAZAUSKAITĖ
GERA LAUKTI PAVASARIO
Ar galėtumėte bent trumpai pabandyti įsivaizduoti, kas yra dienos šviesos baimė? Daugeliui tai tik skambūs žodžiai, kurių neįmanoma suvokti protu. Juk šviesa asocijuojasi su šiluma, meile ir viskuo, kas šiame pasaulyje gera ir gražu. Deja, mano akys to suprast negali. Jos nuo gimimo bijo dienos šviesos. Tiksliau - jos visiškai negali suvokti, kas tai yra. Mat joms trūksta kolbelių, leidžiančių atpažinti dienos šviesą. Žmonėms paklausus, ką tai reiškia, aš jausmingai pradedu pasakoti apie didžiausią savo gyvenimo nelaimę - apie tą pojūtį, kurį matantiems tegali perteikti mano žodžiai. Man dienos šviesa - beveik visiška tamsa, labai nemalonus akių skausmas, galvos svaigulys bei nuolat jaučiamas pykinimas. Bandydavau išaiškinti, kodėl man taip negera ir sunku pirmaisiais pavasario mėnesiais, kai mano akys, pripratusios prie tamsesnių dienų, visiškai nenori draugauti su šviesa... Na, o žmonės, tariamai supratingai palinkčioję, jau po poros akimirkų pasakodavo, kaip jiems gera, kad jau atėjo pavasaris, kaip smagu, kad jau pradėjo žaliuoti žolė, kad sugrįžta paukščiukai iš šiltųjų kraštų, kad šilta ir šviesu. Bet aš ant jų nepykdavau. Tuomet ir pati stengdavausi pritariamai linkčioti galva. Aš tiesiog negalėdavau suprasti - nejaugi jiems taip sunku įsivaizduoti, ką jaučia mano akys ir kūnas? Na, nejaugi jie negali nors sekundėlę įsivaizduoti mano būsenos? Dabar aš suprantu - tai neįmanoma. Ir šis supratimas man atėjo tik tada, kai pirmąkart įėjusi į saulės apšviestą kambarį aš neprisimerkiau, nepajaučiau svaigulio ir pykinimo, kai norėjau eiti kuo arčiau šviesos, o ne nulįsti į tamsiausią ir tolimiausią kampą. Tai buvo labai geras jausmas.
Sakysite - koks čia stebuklas? Nors stebuklais netikiu, tačiau to, kas neseniai įvyko mano gyvenime, negaliu pavadinti kitaip, kaip tik mažučiu, bet man tokiu reikšmingu stebuklu. Kaip dažniausiai būna gyvenime, viskas vyko visiškai neplanuotai ir klostėsi labai greitai. Dar rudenį sužinojau, jog JAV yra akių klinika, kuri specializuojasi būtent mano akių ligos, achromazijos (angl. achromatopsia) srityje. Man tai buvo labai netikėta, nes mano liga reta - ja serga tik 1 iš 30 000 žmonių. Be to, Kauno akių ligų klinikų okulistai, patys būdami įsitikinę savo teisumu, įtikino ir mane, jog pasaulyje neegzistuoja jokios klinikos ar daktarai, kurie galėtų padėti sergant šia liga. Mažytę vilties liepsnelę jie palikdavo sakydami: medicina vis dėlto žengia į priekį, tad gal kada nors, gal kur nors atsiras kas nors, kas galės nors šiek tiek padėti. Tik visa tai jie siejo su labai tolima ateitimi, todėl aš neturėjau jokių vilčių. Bet pačiu netikėčiausiu momentu viltis buvo pažadinta. Iš Klaipėdos regos ugdymo centrą kaip aš lankančios ir kaip aš sergančios ta pačia liga merginos sužinojau, jog yra išrasti achromazija sergančių pacientų akis nuo dienos šviesos saugantys kontaktiniai lęšiai. Gavusi internetinį mano liga besidominčios klinikos adresą (http://www.achromatopsia.info), susisiekiau su viena iš ten dirbančių gydytojų. Nusiuntusi reikiamus akių tyrimus, gavau teigiamą atsakymą. Vadinasi, man kontaktiniai lęšiai padės. Beliko tik nuvykti į Indianapolį (JAV), kuriame buvo įsikūręs "The Low Vission Center".
Tad jau pirmosiomis žiemos dienomis aš plazdančia širdimi sėdėjau klinikos laukiamajame. Čia kaip Lietuvoje didelių eilių nebuvo, aš tuo metu buvau vienintelė pacientė, todėl ilgai jaudintis neteko. Mano apžiūra su begale klausimų bei keletu tyrimų truko kelias valandas, kol pagaliau padėjėja pasakė einanti pakviesti gydytoją. Belaukiant mano širdis vėl ėmė plakti dažniau, tačiau pro duris įžengus apkūniai ir labai draugiškai moteriškei, jaudulys mažėjo. O užsimezgus draugiškam pokalbiui, netgi pamiršau, jog kalbuosi su gydytoja. Mums žodžiai liete liejosi. Jai buvo įdomu sužinoti, kur yra Lietuva, kokia tai šalis, kokia kalba čia kalbama ir t.t. Aš buvau pirmoji pacientė iš šios šalies. O man buvo įdomu klausytis jos pasakojimų apie kitus achromazija sergančius pacientus, jų potyrius. Vis dėlto ši moteris bendrauja ir tokių žmonių kasdien mato kone po vieną, akių gydytojai paprastai, anot jos, per visą savo darbo praktiką šia liga sergančių pacientų turi tik keletą.
Pagaliau po mūsų pokalbio atėjo laikas svarbiausiai procedūrai, dėl kurios sukoriau tokį kelią, - turėjau "pasimatuoti" kontaktinius lęšius. Mat kiekvienam pacientui reikia pritaikyti dydį bei spalvą. Mano akims labiausiai tiko tamsiausio atspalvio ruda spalva. Trumpai ir paprastai aiškinant kontaktinių lęšių veikimo principą, tai yra paprasčiausi lęšiai, iš šonų skaidrūs, o vidurėlyje turintys tamsiai rudą apskritimą. Juos įsidėjus, tamsusis lęšio plotas dengia visą akies rainelę, pro kurią būtent ir sklinda mano akims tokia nepageidaujama dienos šviesa.
Štai dėl šio mažyčio stebuklo dabar aš džiaugiuosi kiekvienu nors žiemos metu taip retai, bet visgi kartkartėmis kambarį nutvieskiančiu saulės spinduliu. Galiu nenuogąstaudama prieiti prie lango ir pasidžiaugti baltutėliu sniegu. Nors saulėtą dieną kontaktinių lęšių nepakanka, reikia dar nešioti ir tamsius akinius, tačiau nėra visų tų nemalonių jausmų. Dabar ir aš galiu drąsiai laukti pavasario, nes kambarius užliejanti saulės šviesa bus jau ne priešas, o džiugins savo šviesumu ir šiluma. Nekantrauju savo "naująsias akis" išbandyti spiginančioje vasaros saulėje. Nesulaukiu, kada galėsiu degintis Klaipėdos pajūryje, pliuškentis Baltijos jūroje. Trokštu pradėti naują, geresnį gyvenimą.
