PORTRETAS
Gražina SIDEREVIČIENĖ
SPINDI SIELOS IR MUZIKOS ŠVIESA
"Baltai" pavydžiu muzikaliems žmonėms. Man regis, jie dvigubai laimingesni, turi tai, kas užpildo sielos tuštumą net tada, kai, anot Dalios Teišerskytės, "visur žiema - širdy, namie, už lango". Savo kasdieniniame darbe esu apsupta tokių žmonių. Jaučiu - tai jie mane daro stipresnę, priverčia suklusti, išgirsti, pasidžiaugti.
Apie muziką, su kuria susietas gyvenimas nuo ankstyvos vaikystės, užmezgu pokalbį su liaudiškos muzikos kapelos "Bičiuliai" vadovu
Lionginu Matusevičiumi. Smalsauju, kas atvedė į muzikos pasaulį.
Lionginas prisimena: gyvenant gimtuosiuose Švenčionėliuose, tėvai kartą nusivedė į kaimynų vestuves. Ten išgirdo smagiai akordeonu grojantį vietos muzikantą. Smalsus vaikas panoro pats pabandyti groti. Geraširdis akordeonininkas sutiko. Spaudydamas stebuklingus klavišus, Lionginas pasijuto tarsi devintame danguje. Supratę, kad vaikinukas linksta prie muzikos, tėvai nupirko mažą dvylikos bosų akordeoną. Niekas groti nemokė, vaikas pats rinko tinkamas natas per radiją ar plokštelėse išgirstai melodijai atkartoti. Pradžia buvo ne iš lengvųjų - bosai ne iš karto pakluso, bet, išmokęs groti dešine ranka, "prisikasė" ir iki jų.
Džiugesys užvaldė sielą, kai suskambo melodija, ir ne viena. Paprastutės buvo melodijos: "Suk suk ratelį", "Sėdėjau aš daržely" ir panašios.
Rimčiau ėmė groti tada, kai, šeimai persikėlus gyventi į Kauną, pradėjo mokytis tuometinėje Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. Įstojo į akordeono būrelį. Kantrių, reiklių pedagogų padedamas tobulėjo. Sužinojo, kad Kaune įsteigtas profesionalus pučiamųjų instrumentų orkestras, panoro trūks plyš į jį pakliūti. Baigęs šešias klases buvo perkeltas į Vilnių, į A. Jonyno mokyklą. Sutiko puikų muzikos mokytoją P. Kvedarą, susižavėjo klarnetu. Metus nepaleido jo iš rankų. Duris atvėrė B. Dvariono muzikos mokyklos filialas ir Lionginas suvokė - čia jo vieta. Patyrę dėstytojai vietoje klarneto pasiūlė tūbą, bet vaikinui šis instrumentas nebuvo prie širdies. Pasiūlė baritoną - šis tarsi lipte prilipo. Baigęs mokslus vidurinėje ir B. Dvariono muzikos mokykloje, įstojo į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Muzikos subtilybių mokė patyrę pedagogai, vaikinas turėjo tikslą ir talentą, todėl mokslai sekėsi kuo puikiausiai. Prisilietė prie klasikinės muzikos, pajuto tikrąją jos galią ir norą realizuoti save, lavinti meninius gebėjimus. Gal todėl neturėjo laisvo laiko - visose lankytose mokyklose dalyvavo būrelių veikloje, daug koncertavo.
Visa tai labai pravertė, kai 1981 metais tapo profesionalaus pučiamųjų instrumentų orkestro muzikantu. Jaunas gabus vaikinas siekė meistriškumo, atkakliai dirbo. Profesionalumas neateina savaime, mano Lionginas, - jį reikia pasiekti triūsu ir užsispyrimu. Šiame kolektyve L. Matusevičius grojo iki pat jo iširimo. Tų metų niekada nepamirš, nes jie - smagiausia ir brandžiausia tikrojo gyvenimo atkarpa. "Gaila, kad nėra šio orkestro," - su nostalgija ištaria Lionginas. Kai paklausiu, ar galėjo pasirinkti kitokią specialybę, vyras trumpai drūtai atsako: "Ne, muzika - mano gyvenimas, į nieką jos nekeisčiau."
Tokio atsakymo buvo galima tikėtis iš absoliučią muzikinę klausą turinčio žmogaus - vadovo, muzikanto, dainininko, be kurio sunkiai įsivaizduojama Kauno aklųjų ir silpnaregių centro meno kolektyvų veikla. Lionginas neapsiriboja savojo ratelio veikla: švelnus malonus vyro balsas nuolat skamba folkloro ansamblyje "Kanapija" - Lionginas daugelio liaudiškų dainų, romansų užvedėjas, o, susirgus šio ansamblio vadovei Bronei Kuzmickienei, dainininkų prašomas, mielai sutiko ją pavaduoti, kad tik nenutiltų daina, kad neregiai ir silpnaregiai turėtų galimybę bendrauti. Vyriško balso neretai trūksta ir Liongino sesers Onutės vadovaujamame moterų vokaliniame ansamblyje "Credo" ir Romualdos Montvilienės kanklių ansamblyje. Lionginas neišdidus: "Reikia, tai reikia, kodėl nepadėti, jeigu gali?" Labai nustebtume kurią nors dieną jo neišvydę repeticijų salėje. Lyg to būtų negana - laisvu nuo daugelio repeticijų metu Lionginas individualiai moko groti akordeonu folklorininką bei pynėją Stasį Matonį. Toks atsidavimas meninei saviraiškai, kultūrinei veiklai ne kiekvienam duotas.
Prie tokio Liongino gyvenimo būdo, užimtumo seniai priprato ir jo žmona Janina, visada laukianti savo vyro su skaniai paruoštais pietumis. Janina - puiki šeimininkė, rūpestinga ir kantri, vis bėganti, skubanti slaugyti savo sunkiai sergančios, garbaus amžiaus mamos. "Turiu gerą vyrą, - pasidžiaugia moteris, - pasitikiu juo, šnekos mudviem nepritrūksta: žinau kasdienybę ir šventes. Visą kitą laiką leidžiame kartu ir nejaučiame nuobodulio."
Savo straipsniuose ne kartą esu minėjusi, kad L. Matusevičius ypač pagarbiai vertina neregių ir silpnaregių kūrybą, ją populiarina. Čia man pritaria daugelis jį pažįstančių. Irena Blaževičienė, turinti savų sentimentų kraštiečių Matusevičių šeimai, dažnai aukštaitiškai paūturiuojanti su Onute ir Lionginu, prisimena, kaip, rengiantis kaimo kapelos vadovo, kompozitoriaus Stasio Krasinsko atminimo vakarui, "Bičiulių" vadovas kruopščiai ieškojo kūrinių įrašų - kelias dienas bibliotekos darbuotojos buvo sukeltos ant kojų, kol surado tai, ko reikia.
O meno mėgėjų veteranų veteranas aklųjų ir silpnaregių ir, žinoma, Leono vyresnysis bičiulis Juozas Menkevičius pagarbiai pažeria šiltus žodžius - linkėjimus neeilinio gimtadienio proga: "Keitės ir miestai, ir veidai, ir mes kartu su jais... Keičiamės laiko tėkmėje. Kai Lionginas gimė, aš jau dvejus metus dirbau LAD Kauno GM kombinate. Nutolstančioje metų brydėje susitikome tuose pačiuose namuose: Leonas grojo pučiamųjų instrumentų orkestre, pūsdamas didžiulę triūbą, aš dainavau mišriame chore, vėliau - pas muzikos mylėtoją a.a. Stasį Krasinską kaimo kapeloje, kai jos nebeliko - folkloro ansamblyje "Kanapija". Taip per "Kanapiją" mes suėjome į artimą mėgėjų muzikinį kolektyvą "Bičiuliai", kuriam nuoširdžiai ir reikliai vadovauja Leonas. Jis nemėgsta paviršutiniškumo, visuomet draugiškas, puikios nuotaikos. Į kolektyvo narius kreipiasi pagarbiai, pasiruošęs patarti bei padėti. Gerai pažįstu jo tėvus ir sesę Onutę, su kuria susitikdavome bažnytiniame chore. Puiki šeima išugdė ir išpuoselėjo jaunimą, padėjo įsigyti išsilavinimą ir tapti dorais ir gerbiamais žmonėmis. Paukščiams reikalingas žydras dangus, žuvims - gėlas (gilus) vanduo, kalnams - amžinybė ir ramybė, žiedams - saulė, o žmogui - viskas kartu. Šia gražia proga to ir linkiu."
Nuo rimtų kalbų pereiname prie smagesnių dalykų.
Klausiu, kokie įsimintini Liongino gyvenimo nuotykiai. Atsako: "Jų daug - visų neišpasakosi. Daugelis iš orkestro laikų. Sykį vykstam dviem autobusais į koncertinę kelionę. Vidurkely - stop! Vairuotojas paleidžia sodrų keiksmažodį ir priduria: "Benzinas baigėsi". Laimei, geroką kelio galą nuvažiavęs pirmojo autobuso vairuotojas sumojo grįžti atgal ir pagelbėti kolegai. Arba kad ir toks įvykis. Koncertuojame viename nedideliame miestelyje Pergalės dienos proga. Visi susikaupę - regintieji įsistebeiliję į gaidų sąsiuvinius, mes, neregiai, grojame, kaip sakoma, iš atminties, staiga - bumpt bumpt! Kažkuris gerokai įsilinksminęs muzikantas nutarė kenkėjiškai pajuokauti ir bosine gitara grojančiam artistui kelis kartus sududeno per pamirštą išjungti garso kolonėlę. Nevykęs pokštas liūdnai baigėsi niekuo dėtam gitaristui - jis buvo "apdovanotas" papeikimu."
- Ar esi užsispyręs? Ar atkakliai laikaisi savo nuomonės, ar įsiklausai, ką sako kiti, ir tik tada apsisprendi? - klausiu.
- Jeigu nuomonė verta dėmesio - įsiklausau, jeigu ne - sugebu apginti savąją, lengvai nepasiduodu.
- Tiki likimu?
- Ko gero, taip. Ne veltui sakoma: "Nuo likimo nepabėgsi". Gal ir gali kažką pakoreguoti, bet tik ne esminius dalykus.
- Ką pakoreguotum, jeigu būtų galima?
- Norėčiau matyti, bet to pakoreguoti neįmanoma, todėl esu laimingas toks, koks esu.
- Kokio paukščio giesmė tave labiausiai žavi?
- Be abejonės, labiausiai imponuoja lakštingalos trelės. Galėčiau klausyti ir klausyti...
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
