MINTYS
Irena BARADINSKIENĖ
MATYTI VISUMĄ
A. Hakslio (Aldous Huxley, 1894 - 1963 m.), vadinamo anglų intelektinio romano tėvu, aprūpinusio "anglų romaną smegenimis", įspūdinga ne viena genealoginio medžio šaka: jo senelis T. Hakslis buvo garsus biologas, motina - rašytojos H. Ward sesuo, poeto M. Arnoldo dukterėčia ir filosofo T. Arnoldo anūkė. Nepašykštėjo gamta talento, produktyvumo ir A. Haksliui - per netrumpą gyvenimą buvo parašytos 47 knygos. Į lietuvių kalbą išverstas ne vienas A. Hakslio romanas: "Šaunus naujasis pasaulis", "Kontrapunktas", "Sala". Šeštajame dešimtmetyje A. Hakslis pagarsėjo domėjimusi narkotikais - meskalinu, LSD. Remdamasis savo patirtimi, parašė dvi publicistikos knygas - "Patirties vartus" ir "Dangų ir pragarą" (beje, ta patirtis akivaizdi ir "Saloje").
Ketvirtasis ir pats didžiausias romanas "Kontrapunktas" pasirodė 1928 metais, kai rašytojui buvo šiek tiek daugiau nei trisdešimt. Šis romanas laikomas vienu iš geriausių Hakslio kūrinių. Pačiam autoriui, anot literatūros tyrinėtojų, itin artimas Filipas Kvorlzas - romano veikėjas, turintis fizinę negalią ( viena koja raiša). Žinant, kad Hakslis dėl akių ligos paauglystėje buvo kone apakęs, ši Kvorlzo luošumo ir paties rašytojo išgyventos negalios sąsaja akivaizdi.
Beje, apie Hakslio regėjimą įvairiais gyvenimo periodais informacijos netrūksta. Apie 1939 m., norėdamas pagerinti savo regą, su mokytoja M. Corbett Hakslis mokėsi "Bates" metodo. 1940 m. rašytojas persikraustė iš Holivudo į keturiasdešimties akrų žemės sklypą, esantį Liano kaimelyje, Kalifornijoje. Pietvakarių Amerikos dykumų natūrali šviesa, matymą pagerinęs metodas - visa tai, kaip teigė pats Hakslis, leido per dvidešimt penkerius metus pirmą kartą skaityti be akinių, be įtampos. Rašytojas netgi bandė vieškeliu, ėjusiu palei sklypą, vairuoti mašiną. Apie sėkmingą savo patirtį Hakslis parašė knygą "Matymo menas", kuri buvo 1942 m. išleista Amerikoje, o 1943 m. - Anglijoje. Bet 1952 m. B. Cerf, buvusi viename pobūvyje su akinių nenešiojusiu Haksliu, liudija štai ką: "Staiga jis užsikirto - ir tiesa tapo akivaizdi. Jis vis labiau artino popierių prie savęs. Kai beveik neliko atstumo tarp teksto ir akių, prireikė didinamojo stiklo ir jis iš kišenės išsitraukė jį. Tai buvo kankinantis momentas." Tokie epizodai rodo, kad vis dėlto Hakslis neišvengė tamsaus tunelio dvelksmo, kad "žmogus su kupra", tai yra žmogus su negalia, turėjo belstis ir į kūrybą. Taigi kas yra luošasis Kvorzlas, kokia jo gyvenimo samprata?
Iš Filipo motinos ir jo žmonos Elinoros pokalbio ryškėja, kad Filipas - "kiauto" , tai yra idėjų pasaulio, žmogus, kad tik ten jis randa užuovėją, jaučiasi pranašesnis už kitus, gali būti savimi. Motina teigia: "Filipas įprato nepasitikėti viskuo, kas yra už intelektinio pasaulio ribų." Beje, kiaute Filipas tūnojo visada - nuo pat vaikystės. Abi moterys sutinka, kad Filipas "visada tolimas". Vaikystėje motina niekada nežinojo, ką jis "iš tikrųjų jaučia ar galvoja": sūnus buvo užsidaręs ir šykštus žodžių. Filipo motina taip kalba marčiai apie sūnaus luošumą: "Vienintelis geras dalykas, kad tai išgelbėjo jį nuo karo, o gal ir nuo mirties. Jo brolis žuvo kare." Nedužo Filipo kiautas ir vėliau - vedus: "Paprasto gyvenimo šeimoje idealas su jo kasdieniškais reikalais ir įprastiniais santykiais su namiškiais baugino jį savo absurdiškumu." Štai Filipo žmona pasakoja anytai: "Tas jo darbas - tai tartum pilis ant aukšto kalno. Jis užsidaro joje ir būna tenai, niekam neprieinamas." Elinoros vaizduotėje Filipas asocijuojasi su "krabu atsiskyrėliu". Visi šie apibūdinimai - kalno, pilies, kiauto žmogus, "tolimas", "krabas atsiskyrėlis" - liudija viena: Filipo sielos atomai, trenkęsi į realybę, skrenda nuo jos kuo toliau. Įtaigiai tapomas žmogaus, turinčio vidinę vertikalę aukštyn, portretas.
Romane esama scenų, kai tampa akivaizdu: nuo visko Filipas ginasi neperšaunamais intelekto šarvais. Po jais - emocijos, bet joms lietis nėra paprasta. Štai Filipo ir Moli, kuriai "kalnai tolumoje per audrą patikdavo todėl, kad primindavo El Greko tapytus Toledo peizažus", akistata, pokalbis ir slaptos Filipo mintys: "Jis gėrėjosi jos kūnu, tačiau ji leido jam liestis tik su jos kur kas neįdomesniu ir neišvaizdesniu protu. Jis troško bučinių, o gavo tik teorinius išvedžiojimus ir filosofinius aforizmus." Perdėtai peršamu atgrasiu intelektu, gerokai menkesniu nei Filipo, Moli kaip retą paukštį beregint nubaido Filipą - jis vėl nušlubčioja į savo pilį ant aukšto kalno. Elinora, Filipo žmona, savo moterišku emocingumu kompensuoja vyro "krabišką" natūrą. Patekusi į emocinę aklavietę, Elinora laukia, kad Filipas "duotų dingstį vėl jį mylėti". Deja, užuot atvirai pasikalbėjęs vyriškis paima knygą ir nieko netaręs ima skaityti - dramblio kaulo bokšto tyla namuose neišsprogdinama.
Tą negerą tylą Filipas sprogdina dienoraštyje. Kvorzlas puikiai suvokia, kad "krabo atsiskyrėlio gyvenimas" - tai bėgimas nuo realybės. Dienoraštyje - daug svarstymų apie tai: " Dabar aš suprantu, kad didžiausias intelektinio gyvenimo patrauklumas - gyvenimo, skirto erudicijai, moksliniam darbui, filosofijai, estetikai, kritikai, - jo lengvumas." Prabylama ir apie intelektualo tykančius pavojus: "Tiesos ieškojimas yra tiesiog gražus žodis, kuriuo intelektualai vadina savo mėgstamą užsiėmimą natūralų gyvenimo sudėtingumą keisti paprastomis ir negyvomis abstrakcijomis. Ieškoti tiesos lengviau negu mokytis gyventi vientisą gyvenimą." Vienas iš romano veikėjų Rempionas, besišlykštįs "intelektiniais dinozaurais", kurie nesuvokia, kad "žmogus turi gyventi kaip žmogus, o ne kaip baidyklė su smegenimis", žavi Filipą ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir samprotavimais: "Žmogus - tai akrobatas, atsargiai žengiantis per lyną, kad neprarastų pusiausvyros, ir laikantis rankose kartį, kurios viename gale - protas, sąmonė ir dvasia, o kitame - kūnas, instinktas ir viskas, kas žemiška." Apie tokią pusiausvyrą rašo dienoraštyje ir Filipas: "Mano uždavinys - harmoningai suderinti savo abejingą intelektinį skepticizmą su gyvenimu." Bet intelektas, prisikvėpavęs švaraus aukšto kalno oro, dažnai sunkiai leidžiasi į pakalnę, kur prakaitas, pilvo gurgimas, vaiko karščiavimas, nepatenkintu veidu žvelgianti žmona.
Romane ryški ne tik gyvenimo sampratos paieška. Filipas - menininkas, visų pirma turįs imlų, įžvalgų protą, sugebantį ne tik akumuliuoti daug įspūdžių, bet ir lengvai nuo jų išsivaduoti, - apie tai viena iš įspūdingiausių kūrinio vietų: "Kvorlzo protas turėjo tam tikrų amebos bruožų. Jis buvo tarsi dvasinės materijos protoplazma, kuri tekėjo visomis kryptimis, įsiurbdavo kiekvieną kelyje pasitaikantį objektą, įsmukdavo į visus plyšius, užpildydavo bet kokią formą, o įsiurbusi ir užpildžiusi, tekėdavo toliau prie kitų objektų, kitų ertmių, palikusi ankstesniąsias tuščias ir išdžiūvusias. Įvairiais gyvenimo periodais ir netgi tuo pačiu metu jis užpildydavo kuo skirtingiausias formas. Jis buvo cinikas ir mistikas, humanitaras ir niekingas mizantropas, mėgindavo gyventi kaip nepriklausomas stoikas, paskui imdavo siekti savaimingo - pirmykščio ir natūralaus egzistavimo. Formos pasirinkimą nulemdavo skaitomos knygos ir žmonės, su kuriais jis bendraudavo." XXII romano skyriuje - tai Filipo dienoraščio fragmentai - kalbama apie "kontrapunktinius siužetus": muzikinio kontrapunkto principu, anot Filipo, gali būti priešinami ne tik siužetai, bet ir idėjos, veikėjai, scenos. Šitaip aprėpiama gyvenimo, egzistencijos apskritai visuma: "Kiekvienas daiktas ir įvykis yra gelmių gelmė. Niekas nėra tai, kas atrodo, arba, tikriau, viskas panašu į milijonus kitų dalykų, egzistuojančių tuo pat metu." Taigi Filipą, kaip menininką, visų pirma jaudina tikrovės, kaip daugialypės visumos, matymas. Romane apie tai kalbama ne kartą: "Aš noriu pažvelgti į pasaulį visais požiūriais iš karto - tikinčiojo, mokslininko, ekonomisto, paprasto žmogaus akimis." Beje, kaip tik toks matymas ir daro romaną įdomų: čia nestinga visiškai priešingų gyvenimo sampratų, tragiškumas pinasi su komiškumu, filosofiniai samprotavimai - su kasdienėmis scenomis, ir visa tai tampa pačiu tikriausiu žmogaus sielos ir jo būties veidrodžiu.
