RENGINIAI
Alvydas VALENTA
IR MES TEN BUVOME
Esama vietų, kurių nepavadinsi nei šventomis, nei stebuklingomis, tačiau, atsidūrus jose, apima jausmas, tarytum ištrūkai iš kasdienybės gniaužtų, prisilietei prie kažko patvaresnio, ilgaamžiškesnio nei tavo paties gyvenimas. Anksčiau čia buvo Vilniaus menininkų namai - vykdavo susitikimai su rašytojais, kitais meno žmonėmis, dar anksčiau, gūdžiu sovietmečiu (šito pats jau neprisimenu) - karininkų namai, savaitgaliais juose vykdavo šokiai. Jeigu tikėsime Jurgiu Kunčinu, juose meilės ieškodavo (suprantama, ir rasdavo) ne tik praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio gražuolės studentės, bet ir tuometinių sovietinių karininkų žmonos. Dar prieš tai, dar anksčiau, ten irgi kažkas buvo, buvo ir prieš šimtą ir net prieš pusantro šimto metų. Bet šįsyk ne apie sostinės pastatų istoriją. Dabar čia, Vilniuje, Daukanto aikštėje, įsikūrusi Lietuvos Respublikos prezidentūra. Tai čia gimsta daugelis svarbiausių valstybės politinių sprendimų arba priešingai: lyg kortų nameliai griūva atskirų politikų, partijų, interesų grupių planai ir ketinimai. Daugelio dalykų, vykstančių prezidentūros kabinetuose ir jos užkulisiuose nežinome ir turbūt niekada nesužinosime, vis dėlto ši vieta nėra kokia nors uždara, nuo paprastų mirtingųjų saugoma teritorija. Prezidentūroje nuolat rengiamos ekskursijos, o kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį čia vyksta nemokami koncertai. Ateiti jų pasiklausyti gali kiekvienas Lietuvos gyventojas ar svečias, tiesa, prieš tai reikia iš anksto užsiregistruoti, turėti tapatybę patvirtinantį dokumentą ir pereiti kruopštų patikrinimą - beveik kaip oro uoste.
Sausio 16 dieną LR prezidentūroje koncertavo 2-ojo jaunųjų neįgalių muzikos atlikėjų festivalio-konkurso "Perliukai" laureatai. Koncerto kartu su daugybe susirinkusių žiūrovų, jaunųjų artistų tėveliais bei mokytojais klausėsi ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Galime tik džiaugtis, kad didžiąją dalį laureatų ir šio konkurso dalyvių sudarė žmonės, turintys regėjimo negalią, kitaip sakant, mūsiškiai. Tiesa, žodį "mūsiškiai", ko gero, reikėtų rašyti kabutėse, nes iš tikrųjų turbūt neskirstome, o ir nenorime žmonių skirstyti nei į "mūsiškius" nei į "jūsiškius". Visada malonu girdėti profesionaliai dainuojantį ar grojantį atlikėją, bet turbūt daugelis žurnalo skaitytojų sutiks, kad tada, kai tas atlikėjas dar turi tokią pačią negalią, kokią turi ir pats, atsiranda ypatingas, ne visada žodžiais nusakomas solidarumo jausmas.
Koncertą prezidentūroje pradėjo šiuo metu Vilniaus pedagoginiame universitete muzikos pedagogiką studijuojanti
Vaida Butautaitė. Fortepijonu skambino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviai Dainora Laukžemytė ir Justas Pažarauskas. Vieną kūrinį Dainora ir Justas paskambino abu. Du kūrinius atliko LASUC vyresniųjų klasių moksleivių mišrus vokalinis ansamblis. Nelyginsime koncerte dalyvavusių atlikėjų: vienaip dainuoja profesionaliu dainininku norintis tapti neregys, kitaip - savo balso negirdinti mergaitė, dar kitaip - psichikos negalią turintis jaunuolis. Tai iš principo nesulyginami dalykai. Vis dėlto, kaip jau sakėme, smagu ir džiugu, kad koncerte dalyvavo didelis būrys regėjimo negalią turinčių atlikėjų. Smagu, kad tebepuoselėjamos muzikavimo tradicijos, kad aukštai iškeliama profesionalumo "kartelė", - tai būtina kiekvienam žmogui, norinčiam tapti savo profesijos virtuozu, o ne "saviveiklininku".
Po koncerto Prezidentė D. Grybauskaitė su jaunaisiais atlikėjais drauge nusifotografavo. Kiekvienas dalyvis gavo po saldžią dovaną - šokolado plytelę su prezidentūros vaizdu ir pačios Prezidentės palinkėjimais. D. Grybauskaitė nuoširdžiai dėkojo patiems koncerto dalyviams, jų tėvams, mokytojams, visiems žmonėms, prisidedantiems prie šių jaunuolių ugdymo ir lavinimo. Politikai, ypač aukšto rango, dažnai kalba gražius ir garsius žodžius, tačiau beveik visada kažkokiu "šeštuoju pojūčiu" galima atskirti, kada tie žodžiai nuoširdūs, o kada sakomi tik todėl, kad reikalauja situacija. Prezidentės sakomi žodžiai skambėjo nuoširdžiai.
O mes pasidomėjome, ką šiuo metu veikia ar ketina gyvenime veikti kai kurie jaunieji "Perliukų" laureatai. Jau minėjome, kad V. Butautaitė studijuoja Vilniaus pedagoginiame universitete muzikos pedagogiką ir laisvojo klausytojo teisėmis mokosi dainuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vaida ateityje labai nori būti dainininkė. Mielai dalyvauja įvairiuose renginiuose, konkursuose. Dažnai skina laurus ar bent jau klausytojų simpatijas. Vienas dalykas, kuris Vaidai galėtų rimtai trukdyti, - tai "tradicinės", neregį kamuojančios bėdos: visų pirma problemiška atsidūrus svetimame nepažįstamame mieste, savarankiškai vaikščioti, orientuotis, o dar tiksliau - savarankiškai, kuo mažiau priklausant nuo kitų žmonių, gyventi, siekti užsibrėžto tikslo. Bet tai atskira tema - tema apie mūsų tiflopedagogų, reabilitacijos tarnybų darbą, apie tai, kokį žmogų nusipiešiame savo vaizduotėje ar "nulipdome" ataskaitose, viešojoje erdvėje, spaudoje.
D. Laukžemytė ir J. Pažarauskas - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviai. Dainora - devintokė, Justas - abiturientas. Be muzikos, Justas dar aktyviai žaidžia golbolą, yra vienas geriausių Lietuvoje aklųjų stalo teniso žaidėjų. Kaip pats sakė, profesionaliu pianistu tapti neketina, bet gyvenimą ir toliau norėtų sieti su muzika: muzikos vadyba, garso režisūra ir panašios specialybės ar veiklos sritys. Dainora savo ateitį irgi linkusi sieti su muzika - nebūtinai pianistė, gal muzikos mokytoja. Iš tikrųjų "gal", nes šiai merginai dar viskas prieš akis, o pianinu ji groja kasdien: "Kai diena labiau užimta, tai kokią valandėlę, kai turiu daugiau laiko, tai ir dvi ar tris valandas. Man patinka groti..."
Ką gi, daugtaškiu šį pasakojimą ir pabaikime. Daugtaškiu ne kaip nežinomybės, neapibrėžtumo, o kaip naujų galimybių ženklu. Ir tikėkimės, kad su visais šiais talentingais jaunuoliais dar susitiksime!
