PROJEKTAI
Lina NORKIENĖ
GRAŽI DRAUGYSTĖ TĘSIASI
Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro darbuotojai ir lankytojai, visus metus dalyvavę projekte "Garsų fotografija", apie kurį "Mūsų žodis" rašė 2010 m. dešimtame numeryje, susidūrė su nelengva užduotimi - kaip kuo įdomiau ir įsimintiniau suorganizuoti baigiamąjį šio projekto renginį?
Žodis "baigiamasis" skamba liūdnokai, todėl kilo idėja pasiūlyti savo mieliems ir pasiilgtiems klubo "Kakava" draugams po pojūčių ir garsų pažinimo pereiti prie kvapo bei skonio. Kaip šiuos pojūčius įamžinti nuotraukose, mes dar nesugalvojome, tačiau manome, kad mūsų išradingiesiems draugams čia jokios ribos negalioja ir kad jie tikrai atras ką nors nauja.
Apie vakarienes tamsoje paskutiniu metu tenka išgirsti vis dažniau. Puikių įspūdžių paliko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro rėmėjams suruošta vakarienė tamsoje bei meninė programa, kurioje kelneriais darbavosi mokiniai. Spaudoje teko skaityti apie kitose šalyse siūlomas panašias pramogas. Vilniuje vakarienę tamsoje galima užsisakyti "Čiagino" restorane, taigi ši laisvalaikio leidimo forma nėra stulbinanti ir įdomi naujiena.
Turėdami omenyje tokias pramogas, nusprendėme žengti naują žingsnį ir pasiūlyti savo mieliems draugams patiems tamsoje ruošti maistą. Aišku, kilo daug abejonių: ar kakaviečiai sutiks dalyvauti tokioje avantiūroje, ar jiems nebus per sunku, ar tai nėra per daug pavojinga? Atmetę visas abejones, apie tai, koks išbandymas laukia, savo svečius informuoti nusprendėme tada, kai jie bus susirinkę į renginį.
Reikia pasidžiaugti, kad Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras turi tokiems renginiams labai tinkamas patalpas. Mums net nereikėjo specialiai tamsinti langų. Apsauginės užuolaidos (žaliuzės) puikiai čia padėjo. Reikėjo tik nuspręsti, ką pasiūlyti gaminti. Pasitarę padarėme išvadą, kad lengviausia ir įdomiausia būtų paruošti salotas, nes jų nereikia termiškai apdoroti. Be to, gaminant šį patiekalą, lieka daug galimybių kiekvieno žmogaus fantazijai. Iš tų pačių produktų galima paruošti pačių netikėčiausių derinių.
Taigi sutartą vakarą, sulaukę savo mielų pažįstamų "Kakavos" klubo narių, pasidalijome paskutinėmis naujienomis, parodėme gaminamas taktilines knygeles, kitus dirbinius, - visa tai mūsų nenuilstantys fotografai - profesinis įprotis! - nuolat fiksavo. Sulaukę visų vėluojančiųjų, padėkojome už gražią draugystę ir išreiškę viltį, kad ji dar tęsis, pateikėme savo staigmeną.
Kaip jūs manote, kokia buvo reakcija? Aišku, didžiulis entuziazmas ir plačios šypsenos. Palydėję į paruoštą patalpą, dar šviesoje žmones suskirstėme komandomis prie keturių stalų, ant kurių buvo išdėlioti darbo įrankiai: peiliai, šaukštai, tarkos, pjaustymo lentelės, dubenys, lėkštelės su druska ir prieskoniais. Užgesinus šviesą, ant padėkliukų kiekvienam stalui buvo pateikti produktai. Juos reikėjo atpažinti tamsoje ir tyliai, kad neišgirstų kaimynai, susitarus, kas bus gaminama, pasiskirstyti darbus. Žinoma, atnešus produktus, kilo nemažas šurmulys, girdėjosi smagus kikenimas ir linksmas aikčiojimas bei prunkštimas. Ne vienas užsimiršo ir garsiai tarėsi su kolegomis kalbėdamas apie produktus, juos įvardindamas ir šitaip lengvindamas užduotį kitoms komandoms, nes, kai salotos jau buvo paruoštos, mes jas sukeitėme. Kita komanda arba kito stalo nariai turėjo paragauti savo draugų valgio, jį įvertinti balais, sugalvoti pavadinimą ir išvardyti visas sudedamąsias dalis. Greičiausiai darbą atliko moterų komanda, o tyliausiai dirbama buvo prie tų stalų, kur triūsė ir vyrukai. Padarėme išvadą, kad tokią situaciją lėmė damų pasitikėjimas vyrų kulinariniais sugebėjimais.
Mūsų paruoštuose maisto padėkluose buvo ir netikėtų, nebūdingų numatytoms salotoms produktų. Į tai kulinarai kakaviečiai pažiūrėjo kaip visada - labai teigiamai ir kūrybingai. Jie garsiai siūlė ne itin tinkamus produktus, mainė juos į kitus.
Baigus darbą ir vieniems įvertinus kitų pastangas, atėjo lemtinga valanda. Buvo uždegta šviesa. Visi linksmai klegėjo, apžiūrinėjo stalus ir pastales, dalijosi įspūdžiais, kaip lupo morkas, kaip įkišo pirštus į majonezą, kaip tamsoje sunkiai išpakavo krabų lazdeles ar net rado būdą, kaip greitai jas išspausti iš apvalkalo. Buvo labai smagu klegėti, ragauti salotų, vaišintis arbata su sausainiais, plepėti apie nieką ir apie viską vienu metu.
Laikas pralėkė žaibiškai. Atsisveikindami "Kakavos" fotografai paliko dovanų po didelę kiekvieno iš mūsų nuotrauką. Liko ir geras, šiltas jausmas širdyje bei tikėjimas, kad mūsų keliai dar ne kartą susibėgs.
