LASS LITERATŲ KŪRYBA
Juozas ZABORSKIS
SUTIKAU NAUJUOSIUS...
Prieš veidrodį tvarkydama garbanas žmona liūdnai pasakė:
- Nejaugi vieni du nuobodžiai sutiksime Naujuosius?
- Gaila, mieloji, restoranas ne mūsų kišenei... Kol kas!..
- Nebūtinai restorane, - pagyvėjo žmona. - Galime pasikviesti Kalėdų senelį...
- Senelį?! - nustebau. - Jis jau seniai į Laplandiją išsinešdino.
- Koks tu nenuovokus... - mįslingai šypsojosi manoji. - Mūsų kaimynas iš pirmojo aukšto - fantastiškas Kalėdų senelis! Būtum matęs, kaip jis mūsų darželio vaikučius linksmino. Kaip jausmingai meilės lyriką deklamavo. Jam nereikia nė dirbtinės barzdos... Tik labai vienišas... Beveik susitariau, kad jis praskaidrins ir mūsų nuotaiką. Be abejo, tu neprieštarausi?
- Kol kas vaikučių neturime, o mes iš jo dovanėlių negalime tikėtis. Geriau vienu du, pašalinių nevaržomi pakelsime šampano taures už šviesesnius metus... - apglėbiau žmonos pečius.
Stengiausi gražiuoju paveikti ją, kad atsisakytų savo sumanymo, - jos kandidatas i Kalėdų senelius man pasitikėjimo nekėlė. Vienišius. Mano nuomone, perėjūnas, moterų suvedžiotojas!
- Mes švęsime Naujuosius metus, tai kuo čia dėtas Kalėdų senelis? Apsieisime be jo. Aš - prieš!
- Egoistas! Liguistai pavydus tipas! - užsiplieskė žmona. - Kalėdų senelis primintų man laimingą vaikystę, atgaivintų sielą, kurią draskai lyg vilkas... - išspaudė skaidrią ašarėlę, bet kaipmat nubraukė ir tryptelėjo koja.
- Jeigu tu neišsitenki - išeik! O aš turiu teisę praskaidrinti savo gyvenimą. Nors sykį per metus!
Žinodamas, kad prieštaravimais aš jos užsispyrimo neįveiksiu, giliai atsidusau ir nuolankiai sutikau:
- Gerai, mieloji, kviesk tą savo Kalėdų senelį... Bet tokiu atveju pilnam komplektui reikėtų pakviesti ir Snieguolę!
- Snieguolę?! - išpūtė akis žmona. - Ji nemadinga. Tai tarybinių laikų stachanovietė, - nusišiepė.
- Ką tu, brangioji... Grynakraujė tautinė snieguolė. Iš ketvirto buto. Kad tu girdėtum, kaip ji dainuoja! Net iš "Karmen"... Žinai, tą ariją: "Nemyli tu, bet aš myliu..." O kaip šoka! Lyg drugelis skraido!
- Kur tu visa tai matei? - ne juokais susidomėjo žmona.
Šiek tiek sutrikau. Nebūčiau muitininkas, todėl greitai susigriebiau:
- Mudu dar nebuvome vedę, vieną kartą gimtadienyje...
- Vadinasi, dama pagal iškvietimą į namus! - paniekinamai vyptelėjo. - To betrūko, kad mano vyras su pirma pasitaikiusia tąsytųsi. Iš matymo aš ją pažįstu. Tik tuo ir atkreipia į save dėmesį, kad akiplėšiškai demonstruoja savo seksualumą.
- Nepasakyčiau, kad demonstruoja, bet kad ji patraukli, tai tiesa. Šiandien rytą buvome kieme susitikę, sakė, atsikračiusi savo draugo... O tokiai moteriai vienai eiti į pobūvį neatsargu. Gali pagrobti. Todėl ji mielai sutiko ateiti pas mus... Net sušokti fragmentą iš baleto "Spragtukas".
Žmona įtemptai galvojo. Paskui atsidrėbė pikantiška, tikrai gundančia poza ant sofos ir išburkavo:
- O kokia aš, tavo nuomone?
Be abejo, puiki, pagalvojau, bet balsu pasakiau:
- Reikėtų, kad šalia tavęs būtų kaimynė iš ketvirto buto, tada galėčiau objektyviai įvertinti.
Žmona pašoko ant kojų lyg įgelta ir atsivedėjusi skėlė man antausį. Pirmą. Ir pati graudžiai pravirko. Aš suėmiau jos galvą ir pakuždėjau į ausį: "Kokia esi, tokią aš tave myliu!"
Negi Naujųjų išvakarėse žmonės gali ilgai pyktis? Žmona suplojo rankomis ir entuziastingai pasiūlė:
- Brangusis! Juk mano tėvukai vieniši. Sutikime Naujuosius su jais... Bus nepaprastai laimingi.
Nesvyruodamas sutikau. Kodėl mudviem nepadaryti ko nors laimingais? Greitai susiruošėm. Leidžiantis laiptais pro pažymėtą ketvirtu numeriu butą, staiga žmona kandžiai įgėlė:
- Neiškenti bent pažiūrėjęs į tos šliundros duris!
Aš buvau kur kas santūresnis. Eidamas pro "Kalėdų senelio" butą, suraičiau špygą kišenėje ir piktdžiugiškai palinkėjau: "Kad prisilakęs kokioje lindynėje savo vešliąja barzda šaligatvį nušluotum!"
Taigi mūsų tikra šiuolaikinė šeima - nevaržome vienas kito laisvės...
UŽKIBAU...
Iš pirmo žvilgsnio aš ėmiau jos nekęsti. Dar nuo paauglystės nebuvau geros nuomonės apie mergaites ir, bendraudamas su jomis, vadovavausi principu: nesiduok vedžiojamas už nosies! O čia kažkokia išstypėlė, nusitvėrusi kreivą lazdyno žalgą - suprask, meškerkotį, - atsibeldė į mano pamėgtą žuvingą ežero kampelį, kuris pagal nerašytus meškeriotojų įstatymus pirmumo teise priklausė man. Aš pagrįstai pasipiktinau:
- Ko čia dabar braunatės į svetimas valdas?
- Ohoho... Atleiskit, susimildamas, nemaniau, kad žmona tau įtaisė plačiausius ragus... Antraip išsitektum!
- Dėl mano žmonos nesirūpinkite! Ji nesibastytų pamiškėm, pasimetusi meškeriotoja!
Mergina nubraukė plaukų sruogą, krintančią ant paryškintų akių ir, neišgirdusi mano užuominos, paklausė:
- Kaip tu manai, ant kokio masalo čia geriau kibtų?
- Kai kas ir cigaretės nuorūka pagauna, - pašaipiai dirstelėjau į cigaretę, smilkstančią tarp jos pirštų.
- Pabandysiu! - pažadėjo. - Pabandysiu. Gal ir pavyks sumeškerioti nusišėrusį gaigalą.
Šiaip taip susivaldžiau deramai neatrėžęs ir įsistebeilijau į plūdę, apsimesdamas, kad visa tai man - nė motais. Staiga viršum mano galvos kažkas prašniokštė, ir žalgos plongalis tėškėsi į vandenį... Valas susinarpliojo, ir mes tempėm meškerkočius kas sau. Mane ištiko emocinis šokas: pirštai savaime susigniaužė į kumščius, ir grėsmingai tarsi audros debesys slinkau jos link.
- Na, na, tik nedrįsk manęs auklėti kumščiais... Kol kas dar ne tavo pati. Ginsiuos!
Atgalia ranka atsainiai mostelėjau į pilkakriaunį peiliuką, kyšantį iš žolės. Aš sustojau lyg įbestas - jos akiplėšiškumas mane pribloškė.
- Jūs - mano žmona?! - vos atgaudamas žadą prakošiau. - Veikiau šiame ežere vanduo užvirs... tu išjoda!
- Ką gali žinoti? - ir nusikvatojo.
Yra ko juoktis... Yra. Jeigu kada turėsiu žmoną, tai, gink Dieve, ji nė iš tolo nebus panaši į tą ilgakoję raganą!
Man pašėlusiai niežėjo nagai, maudė raumenys nuo tramdomo geismo čiupti ją ir įmurkdyti į ežerą... Bet, užuot taip padaręs, šokau į vandenį gelbėti valo, kabliuko. Nespėjau atsikvošėti po ganėtinai vėsios maudynės, o atsibastėlė pakišo panosėn garuojančios, karštos kavos puoduką. Iš termoso. Dar ko!.. Sutraukęs rūsčiai antakius, sutelkiau visą valią žvilgsnyje, kuris turėjo išreikšti ne vien panieką ir įtūžį, bet ir įsakmų paliepimą, kad ji kuo greičiau dingtų iš mano akiračio.
Deja, mano akių hipnotizuojantys žaibai prasmego jos žalių akių bedugnėje... Aš pasijutau pražūtingai traukiamas jų gelmėn... Skubiai delnu perbraukiau savo veidą, atsitokėjau ir pašiurpęs atšlijau nuo pravirų tartum persirpusios vyšnios lūpų... Velniai rautų, šitaip žmonės ir nusisuka sprandą!
* * *
Pavakary su dviem kuprinėm, vienoje rankoje tempdamas meškerykočius, kita - prilaikydamas patikliai prisišliejusią nevykėlę meškeriotoją, aš ėjau it nesavomis kojomis... Visiškai sugniužti neleido išganinga viltis, kad kitą kartą iš žūklės grįšiu ne tuščiomis...
- Mielasis! - nutraukė ji mano saldžias godas. - Nuo šios dienos į jokius paežerius, jokius paupius - nė žingsnio... Ar maža ten įtartinų undinių šlaistosi?!
