LASS LITERATŲ KŪRYBA
Vaclovas AREIMA
JUBILIEJINIS
Gimiau ašai, viskuo apdovanotas.
Gyvendamas aš visa tai barsčiau.
Juk viskas, ko reikėjo, buvo duota,
Ir tai aš savo vidumi jaučiau.
Kalbėt pramokęs, pradedu eiliuoti.
Tik nesuvokiu, kad kažką kuriu,
Ir kad esu kažkuo apdovanotas,
Ko šiandien jau tikrai nebeturiu.
Juk sakoma, kad seniai suvaikėja -
Dabar ir aš turbūt toksai esu.
Gal bando grįžti vaikiškos idėjos,
Bet jos užklotos laiko debesų.
Ir tam laike išbarstęs savo turtą
Aš ubagu į nebūtį einu.
Nebegalėsiu prarasto atkurti,
Jei žemėje tik kartą gyvenu.
NEPAGAUTAS VĖJAS
Norėjau aš kadais pagauti vėją.
Ne tik pagaut, bet ir nupiešti jį.
Tačiau dažų nei drobės neturėjau
Ir metai buvo man gal tik dveji.
Tačiau aš jį mačiau, kaip rankom savo
Lengvai nulenkia jis medžius, gėles
Ir kaip, sparnais galingais sumosavęs,
Dangaus aukštybėj gano aveles.
Tada mačiau aš jį daugybę kartų
Pavidalais keisčiausių padarų.
Net ir žmogum, sustojusiu prie vartų,
Prie mūsų kiemo vartų atdarų.
Tik gaila, kad tada buvau per mažas
Ir neturėjau drobės nei dažų.
Tiktai sapnuos tas vaikiškas miražas
Man pasirodo vaizdiniu gražiu.
MEILEI NĖRA KLIŪČIŲ
Kas per šitokią pūgą
Gali meilę suteikt?
Nežinojau, kad skuba,
Kad ji trokšta ateit.
Ir kai šaltis už lango
Taikės lįsti širdin,
Mes jau šokome tango,
Buvo ji su manim.
Aš dėkingas žvaigždelei,
Kuri atvedė ją.
Ne akim matė kelią,
Juto jį širdyje.
Kas kad siautėja pūgos
Ir kad griūva kalnai,
Jeigu kur meilė skuba,
Ten nueis amžinai.
KELIU PRO GIMTINĘ
Nieks nelaukia prie keliuko.
Kas gi lauks?
Daug gyvenimų nutrūko.
Kas pašauks?
Pravažiuosime pro šalį.
Kam sustot?
Rankos nieks paduot negali,
Pabučiuot.
Dulkės tik nuskries prie gryčios
Ir nusės.
Nieks pro langą iš seklyčios
Nežiūrės.
Laikas ir Jasaičių kaimą
Nusineš.
Kas ateina, tas išeina -
Kaip ir aš.
ATEINA
Ateina ta senatvė,
Ateina pamažu.
Jau išmečiau į gatvę
Aš daug ryškių dažų.
Džiaugsmų kaskart mažėja
Ir daros nuobodu,
Kad pučia šiaurės vėjai
Ir vasarą jaučiu.
O dienos vis trumpėja
Ir sukasi greičiau.
Svajonių ir idėjų
Galvoj kaskart mažiau.
Anie didieji siekiai,
Dabar visai menki.
Juk visa tai palieki,
Kada žemyn slenki.
O kas toliau - nežinom,
Po galo esaties.
Galbūt išgėrus vyno
Lengviau bus ant širdies.
EPITAFIJA
Kai numirsiu, ten pakaskit,
Kur trašų labiausiai trūksta.
Kad galėtų paukščiai lesti,
Kai sužels žolelių kupstas.
Aš paukščius labai mylėjau -
Jie dainuoti mane vertė.
Iš krūtinės posmai liejos
Ir gyvenimui apkartus.
