PROJEKTAI
Indrė BITINAITĖ
APIE APLINKOS PRITAIKYMĄ
2010 m. lapkričio 15-19 dienomis Švedijoje, Gioteborge, Šiaurės šalių visuomenės sveikatos aukštojoje mokykloje vyko universalaus dizaino mokymai, kuriuose dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos bei Švedijos atstovai. Tai buvo pirmasis mokymų etapas. Kitas vyks gruodžio 13-17 dienomis nuotoliniu būdu. Į šiuos mokymus vyko Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Šliužienė, VšĮ "LASS centro taryba" specialistė Indrė Bitinaitė, Standartizacijos departamento prie Aplinkos ministerijos Pagalbos priemonių asmenims su negalia komiteto sekretorius Darius Karvelis ir Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas, profesorius Marius Šaliamoras. Su mokymais susijusias išlaidas dengė Šiaurės ministrų tarybos programa "Stažuotės Šiaurės šalių institucijose", kurią administruoja Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje bei Šiaurės šalių visuomenės sveikatos aukštoji mokykla.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos prieinamumui ir visų žmonių lygioms galimybėms dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Universalus dizainas apibrėžiamas kaip tokių gaminių ir aplinkos kūrimas, kuriais kuo platesniu mastu galėtų naudotis visi asmenys: vaikai, suaugę, vyrai, moterys, senyvo amžiaus, neįgalieji, įvairių tautybių ir kitų skirtumų žmonės.
Mokymų metu buvo dėstomos teorinės paskaitos apie universalaus dizaino koncepciją, jo pritaikymą ir planavimą. JAV Buffalo valstijos universiteto profesorius Ed Steinfed kalbėjo apie universalaus dizaino tendencijas JAV, apie tai, kad universalus dizainas pagerina gyvenimo kokybę ne tik neįgaliesiems, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Gioteborgo miesto plėtros specialistai pristatė jų mieste vykdomus aplinkos pritaikymo projektus: pagrindines stoteles ir 200 m spinduliu aplink jas pritaikytą aplinką visų negalių žmonėms; žaidimų aikšteles ir parkus, sutvarkytus bei įrengtus taip, kad juose galėtų saugiai žaisti vaikai su negalia.
Įdomiausia ir naudingiausia mokymų dalis buvo praktinė užduotis - ji suteikė naujų pojūčių ir patirties kiekvienam dalyviui. Užduoties tikslas buvo ištirti, kaip tam tikros miesto vietos yra pritaikytos žmonėms su įvairiomis negaliomis, ir suprasti, kaip negalia apriboja kasdienę žmogaus veiklą. Kiekviena grupė gavo neįgaliojo vežimėlį, vaikštynę su ratukais, užklijuotus akinius bei klausos aparatą ir kiekvienas dalyvis pats turėjo išbandyti šias priemones. Pirmoji grupė lankėsi viešosios paskirties pastatuose, antroji - kavinėse bei parduotuvėse, trečioji - autobusų ir traukinių stotyse, ketvirtoji ir penktoji - vaikų žaidimo aikštelėse. Tyrime visos grupės taip pat stebėjo ir aplinką iki paskirtų objektų, t.y. transportą, perėjas, pėsčiųjų šaligatvius, gatves ir kt. Dalyviai savo patirtį fiksavo fotoaparatais bei filmavimo kameromis ir kitą dieną turėjo visa tai pristatyti, perteikti įspūdžius. Net ir mažiausi šaligatvio nelygumai kėlė nepatogumų važiuojant neįgaliojo vežimėliu ar naudojantis vaikštyne, o į parduotuves, kavines ar kitus pastatus mieste nebūdavo galima patekti - kliudė laiptai, per aukštas grindinys ar per siauras įėjimas. Kai kurie pandusai padaryti taip, kad užvažiuoti su vežimėliu praktiškai neįmanoma. Turintiems regėjimo negalią judėti trukdytų įvairios kelio kliūtys: ant pėsčiųjų šaligatvio sustatyti dviračiai, gėlių vazonai ar informaciniai stendai prie įėjimų į kavines ir kitus pastatus. Taip pat ne visuose viešosios paskirties pastatuose skiriamas dėmesys kontrastingam durų ar tako žymėjimui, ryškiam apšvietimui, šaligatvių ar kelio nelygumams. Pereiti kai kurias gatves, neturinčias garsinių šviesoforų, be pagalbos išties būtų gana sudėtinga. O turėdamas klausos negalią ir naudodamasis klausos aparatu tiesiog pasimeti miesto triukšme, nesuvoki, iš kur sklinda aplinkiniai garsai, o kartais krūpčioji nuo jų netikėtumo.
Ši užduotis buvo gana sudėtinga, reikalaujanti nemažai pasiryžimo, bet kartu ir labai informatyvi. Ji suteikė visai kitą suvokimą apie negalią. Nemažai kliūčių ar techninės pagalbos priemonių - iš pirmo žvilgsnio jos atrodo nesunkiai apeinamos, tinkamai pritaikytos - susidūrus tiesiogiai, pasirodo ne tokios paprastos. Dar kartą pasitvirtino nuomonė, kaip svarbu tinkamai ir nuosekliai suprojektuoti ir pritaikyti aplinką, pastatus, paslaugas ir produktus, nes iš pažiūros nedidelės dizaino detalės padaro produktus/objektus netgi pavojingus.
Be šių neigiamų dalykų, buvo pastebėti ir tinkamai pritaikyti objektai: kavinės, stotelės, transporto priemonės, pėsčiųjų perėjos, parduotuvės, kiti visuomeniniai pastatai, vaikų žaidimo aikštelės, tačiau jiems vis dar trūksta nuoseklumo - tinkamai visoms negalioms pritaikius, pavyzdžiui, viešąją biblioteką, reiktų nepamiršti ir apie kelią iki jos. Senstant pasaulio visuomenei, atsiranda vis daugiau neįgaliųjų, todėl Švedijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, universaliam dizainui pradedama skirti vis daugiau dėmesio - tai liudija vykdomi įvairūs aplinkos pritaikymo projektai.
