NEREGYS IR VISUOMENĖ
Viktė BRAZAUSKAITĖ
GERA JAUSTIS REIKALINGAM
"Jau trisdešimt metų dirbu, tačiau tokių cirkų dar nemačiau," - piktokai nuskambėjo žodžiai iš autobuso vairuotojo lūpų akcijos "Baltoji lazdelė autobuse" metu, kai gerai matantys savanoriai Klaipėdos miesto viešuoju transportu keliavo padedant mums, silpnaregiams ar net visiškai nematantiems žmonėms. Galbūt kai kam tai atrodė juokingai, o kai kam gal net ir kvailai, tačiau, pasirodo, tik taip įmanoma sulaukti nors šiokio tokio susidomėjimo, atkreipti į save dėmesį, parodyti, kad mūsų visuomenėje egzistuojame ir mes, regos problemų turintys asmenys. Kad mes, kaip ir paprasti žmonės, kas dieną einame apsipirkti, keliaujame į bankus, poliklinikas ar į darbus bei mokyklas, kad ir mes bėgame, lekiame, skubame tuo pačiu visuomeniniu transportu. Mes gyvename tokį patį gyvenimą kaip ir kiekvienas, tačiau neretai susiduriame su begale kasdieniniame gyvenime iškylančių sunkumų, kurių nepastebi ir nesupranta, o galbūt kartais netgi apsimeta nepastebintys sveiki žmonės.
Aš taip pat dalyvavau akcijoje "Baltoji lazdelė autobuse" ir lydėjau laikinai akląja tapusią savanorę. Tiesą pasakius, mergina su jai paskirtu vaidmeniu susidorojo gana gerai, buvo labai drąsi įveikdama niekuomet iki tol gyvenime jai nepasitaikiusias kliūtis. Ėjo nors ir nelabai tvirtu, tačiau ryžtingu žingsniu pirmyn, nevengdama į iškilusių problemų sprendimą pasitelkti aplinkinių žmonių, kurie buvo labai paslaugūs, pagalbą. Matyt, šioje situacijoje labai pagelbėjo skiriamasis ženklas - juodi medžiaginiai akiniai, atskiriantys savanorius nuo tikrųjų neregių. Žmonės kaip mat suprasdavo, kad čia vykdoma kažkokia akcija ar panašiai ir puldavo į pagalbą.
Ir tada su skausmu širdyje prisiminiau savo patirtį ir pamaniau, kad silpnaregio žmogaus gyvenimas nė kiek nepanašus į šios akcijos savanorių lemtį. Tikrajame neregio žmogaus gyvenime, vos žengus pirmuosius žingsnius, kyla jei ne vienokių, tai kitokių problemų. Jei tavęs stovint parduotuvės eilėje neapšaukė, kad per ilgai krapštaisi skaičiuodama pinigus, tai būtinai pašaipia replika tau atsakys vairuotojas, paklaustas, į kokio maršruto autobusą įlipai, jei galų gale per didžiulius vargus baigei aukštuosius mokslus, kur niekam tavo silpna rega nerūpėjo, tada ji visiems pasidarys aktuali ir taps pagrindine kliūtimi beieškant darbo... O jei negausi darbo, nejaugi galėsi jaustis visaverčiu visuomenės nariu, nejaugi bus prasmingos ketverius metus aukštojoje mokykloje trukusios kovos už vietą po saule, nejaugi būsi toks naivus ir tikėsi gražia ateities vizija? Manau, kad ne, bent jau man tai nepavyko.
Tačiau galima pasidžiaugti, kad pas mus dar egzistuoja tokios įstaigos kaip Klaipėdos regos ugdymo centras, į kurį, deja, atėjau tik prieš porą mėnesių, po ilgų vienatvės ir niūrių monologų metų. Čia mane pasitiko kvalifikuoti, o, svarbiausia, nuoširdūs bei draugiški darbuotojai, sutikau panašaus likimo žmonių - tai padėjo suvokti, kad aš ne viena. Regos ugdymo centras - puiki išeitis panašioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms. Čia nuo niūrių minčių išblaško dailės, muzikos, dramos, kineziterapijos užsiėmimai, anglų kalbos bei kompiuterinio raštingumo pamokos bei nauji draugai. Su šios įstaigos specialistų pagalba ne tik lavinami turimi įgūdžiai, bet atrandama ir naujų gabumų. Man irgi taip nutiko - išryškėjo aktoriniai gebėjimai, kurie niekuomet iki šiol nebuvo lavinti, bet gana neprastai atsiskleidė ir "startavo" Baltosios lazdelės dieną Klaipėdos aklųjų kultūros centro aktų salėje. Vaidinimas buvo puikiai sutiktas. Jam pasibaigus apėmė taip ilgai lauktas ir taip seniai išgyventas reikalingumo jausmas.
Smagu žinoti: esi kažkur laukiamas, turi lavintų ir naujai atrastų talentų, kuriais gali pradžiuginti ir kitus žmones. Tikrai gera žinoti, kad kažką sugebi ir esi kažkam reikalingas.
