KONKURSAS
Liucija GUZEJEVA
PER DAUG TARIAMOSIOS NUOSAKOS
Šiais metais minėjome Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. Pasitikdama šią sukaktį, metų pradžioje "Mūsų žodžio" redakcija paskelbė rašinio konkursą "Dvidešimt nepriklausomybės ir kaitos metų". LASS centro tarybos pirmininko įsakymu sudaryta komisija rugsėjo 15 d. apibendrino konkurso rezultatus. Pirmąją vietą, visų komisijos narių sutarimu, laimėjo Liucijos Guzejevos (Zarasai) rašinys "Per daug tariamosios nuosakos". Antroji vieta atiteko Janinos Raginienės (Jonava) pamąstymams. Skaitytojams siūlome konkurso laureatės L. Guzejevos rašinį.
Buvo apmaudu, kad niekas iš mūsų, zarasiškių, nenuvyko į Suvieką palydėti Veronikos į paskutinę kelionę. Veronika buvo žinomas žmogus ne tik mūsų organizacijoje. Dainininkė, pasakorė. Spalvinga asmenybė. Neatsitiktinai per Veronikos mirties metines suėję žmonės dainavo jos pamėgtas dainas.
Janinos laidotuvėse irgi nedalyvavome. Tik mintimis tądien buvome Aviliuose. Mylėjom Janytę (būtent taip buvom pratę ją vadinti), džiaugėmės, kad ją supa puikūs žmonės - giminaičiai, kad visada yra kam ją atlydėti į susirinkimą ar susibūrimą. Janina jauna apako, susirgo diabetu. Neverkšlendavo, stengdavosi neužkrauti kitiems savo rūpesčių.
Ne iš tingumo ar abejingumo nenuvykome atsisveikinti su mums brangiais žmonėmis. Kad taip bent kuri turėtume automobilį arba visuomeniniu transportu nesunkiai, kaip kitados, galėtume pasiekti bet kurį kampelį, būdamos tikros, kad ir parvažiuoti atgal rasi kuo ir kaip. Arba kad pagaliau mes pačios būtume jaunesnės, pajėgesnės. Tik ar ne per daug čia tariamosios nuosakos?
Pradėjusi rašinį pasigraudenimais, prisimenu pagraudenimus, kurie liejosi iš aukštų tribūnų 1989-1990 - aisiais. Nenormalu, sakyta, kad aklieji savo darbu išlaiko nelaimės draugus, - rūpintis aklaisiais ir silpnaregiais yra valstybės ir visuomenės reikalas. Jei dirbčiau vadovaujamą darbą, matyt, pasidžiaugčiau, kad anuometinės nuostatos realizuotos. O mes, paprasti organizacijos nariai, periferijoje į tuos, atseit, nenormalius laikus žiūrim vos ne kaip į aukso amžių. Štai Degučiuose, Smalvose, tuometinės LAD lėšomis pastatyti individualūs namai neregiams. Ne vienam nariui padėta susiremontuoti būstą. Beveik kasmet išvykdavome į ekskursijas, ne vienas ir ne du kasmet pabūdavo kurorte. O svarbiausia, rodos, septyniolika aklųjų ir silpnaregių dirbo namudininkais. Tai jie pirmieji ir pažino kapitalizmo dėsnius, nes greit neteko darbo. Be darbo liko ne tik jie. Ypač sunkioje padėtyje atsidūrė darbingo amžiaus, vaikų turintys žmonės. Iš pradžių manėme - tai laikina. Bet kai kartą pasikvietėme darbo biržos tuometinę direktorę, iš jos pateiktos statistikos, prognozių ir patarimų supratome - blogai. Po metų kitų neįgaliųjų įdarbinimo tema ataskaitiniuose susirinkimuose apskritai nustota diskutuoti. Kokia prasmė pilstyti iš tuščio į kiaurą?!
Konkurencija - tai ne socialistinis lenktyniavimas. To, kas buvo, nebus ir reikia prisitaikyti prie naujos ekonominės situacijos. Tik kaip tai padarius? Juk štai ir pačiai LASS ne visai ir ne viskas pasiseka, ji, sakytumei, labiau nutolo nuo žmogaus. Labai didelis dalykas, kad LASS pastangomis Zarasuose turime geras patalpas, su virtuvės įranga, automatine skalbimo mašina. Kitados glaudėmės viename krosnimi kūrenamame kambarėlyje, vienu metu net juo dalijomės su kita neįgaliųjų organizacija. Dabar yra ir kur repetuoti ar svečius priimti, netgi ataskaitinį susirinkimą galima surengti. Tik štai anksčiau į būstinę nuolat užsukdavo žmonės - nebūtinai su reikalais, tiesiog pabendrauti, arbatos išgerti. Dabar gyvenimas sukasi siaurame rate. Toliau gyvenantiems ne visad paranku, o gal ir per brangu, atvažiuoti, mes irgi jau rečiau kur benuvykstam, nepasveikinam jubiliatų, neaplankom ligonių (bent kur kas rečiau tai darom). Ir vėl ne dėl tingumo.
Anądien, bebūnant būstinėje, suskambo telefonas. Pirmininkei skambino Eugenija. Moteris gerokai nustebo, kad norint gauti bet kurią techninę pagalbos priemonę, pirmiausia reikia, kad akių gydytoja išrašytų pažymą. Eugenijai iki Zarasų apie 40 km, jai ir iki stotelės sunku nueiti. Sakoma, pas gydytoją gali kas nors iš artimų žmonių nueiti. Jei taip - abejotina apskritai panašių pažymų prasmė. Juk savo organizacijos narių duomenis, poreikius žino ir organizacijos pirmininkė - argi nepakaktų jos tarpininkavimo? Antra vertus, kai aklas žmogus (gyvena viena) dar praėjusių metų pabaigoje užsisakęs medicininį kalbantį termometrą, po pusmečio dar nebuvo jo gavęs - nei šis, nei tas. Gal kam atrodo tai nereikšminga smulkmena, lygiai kaip man, sakysim, smulkmena atrodo tai, kad dabar kandidatūros į aukščiausius organizacijos postus ne pasiūlomos, o žmonės pasisiūlo patys.
Rašau LASS suvažiavimo išvakarėse. Su suvažiavimais paprastai siejamos naujų permainų viltys. Girdėti, dabar organizacijos pačios disponuos nario mokesčiu ir šio dydis pasikeis. Gal ir neblogai, tik bus nelengva jį surinkti iš tų, kurie dar neturi glaudesnių ryšių su organizacija.
Akivaizdesnė parama - 2 proc. pajamų mokesčio, kurį galima skirti organizacijai. Bet būtent konkrečiai organizacijai. Juk, sakysim, sunku įsivaizduoti mokyklos direktorių, kalbinantį mokinių tėvus skirti tuos procentus ne mokyklai, o savivaldybės ar apskrities švietimo sistemai.
Vieno narių lankymo metu į vienus namus ilgai negalėjom prisibelsti, nors žinojom, kad namuose yra žmogus. Pagaliau neregė moteris pažino iš balso Genutę, buvusią pirmininkę. Aiškinosi - dukra prisakiusi niekam durų neatidaryti. Ir dukrą, ir mamą tik pagirti reikia už atsargumą. Pavyzdžių, kai niekdarių nesustabdo kito žmogaus bejėgiškumas, žinom ne vieną. Antai iš vienų namų buvo išneštos ikonos šeimininkui, aklam ligotam žmogui, gulint lovoj, kai jo žmona buvo trumpai išėjusi. Tokia skaudi realybė. Belieka dėkoti likimui, kad ir ne visada būdami optimistiškai nusiteikę, dar nepykstam ant viso pasaulio, nepametam vieni kitų iš akių ir širdies.
