PROJEKTAI
Audronė JOZĖNAITĖ
REGOS NEGALIA IR DARBAS
2010 m. rugsėjo 24 - 25 dienomis Paryžiuje vyko Europos aklųjų sąjungos tarptautinio projekto baigiamoji konferencija "Regos negalia ir darbas: sėkmę pasieksime kartu". Konferencijoje dalyvavo UAB "Liregus" direktorius Leonas Kirkilovskis ir LASS CT vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė.
Iš pirmo žvilgsnio šis projektas panašus į neseniai Lietuvos neįgaliųjų forumo vykdytą projektą "Naujų neįgaliųjų įsidarbinimo iniciatyvų skatinimas valstybinėse institucijose ir savivaldybėse".
Europos aklųjų sąjungos vykdytame projekte dalyvavo 3 šalys - Italija, Prancūzija ir Slovakija. Kiekviena šalis turėjo dar po porą partnerių - dažniausiai tai buvo mokslinių tyrimų, mokymų institutai, konsultacinės firmos, dirbančios su valstybiniu ir privačiu sektoriumi. Čia iš karto derėtų pastebėti, kad Vakarų valstybės labai daug dėmesio skiria moksliniams ir socialiniams tyrimams. Neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos gana aktyviai dalyvauja tokiuose tyrimuose, analizuoja situacijas, prognozuoja rezultatus.
Grįžkime prie konferencijos pavadinimo- "Regos negalia ir darbas: sėkmę pasieksime kartu". Kas gi šio proceso dalyviai? Siaurąja prasme tai patys neregiai, darbdaviai ir finansuojančios institucijos. Plačiąja prasme - visa visuomenė, visa mus supanti aplinka. Šio projekto pagrindinis tikslas buvo pagerinti ryšius ir bendradarbiavimą su darbdaviais ir kitas paslaugas neregiams teikiančiomis organizacijomis. O jeigu norėtume labai primityviai pateikti pagrindinę idėją, tai galėtume paprasčiausiai pasakyti, kad buvo norima parengti mokymo medžiagą apie aklumą ir akluosius darbdaviams. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai sena, daug kartų nagrinėta tema, o ir informacijos apstu. Bet ar šia informacija naudojasi visuomenė ir ar ji nesensta? Ne kartą teko išgirsti samprotavimų, kad neįgaliųjų integracija visoje Europoje stichiška. Kuriami įstatymai (jie tikrai neblogi visoje Europoje), plėtojamos įvairios paslaugos, šalinami įvairūs barjerai, tiek fiziniai, tiek informaciniai, vykdomos įvairios programos, bet dauguma institucijų veikia atskirai ir tikrojo bendradarbiavimo, siekiant sujungti visus komponentus į visumą, kuri padėtų nuvesti neįgalųjį į darbo rinką, beveik nėra.
Pagal projekto veiklos sritis, visi partneriai, atsižvelgdami į savo šalyse egzistuojančią teisinę bazę ir regėjimo neįgaliųjų įdarbinimo praktiką (labai skirtingą įvairiose šalyse), parengė anketas, po du mokymo modulius ir medžiagą darbdaviams bei paslaugas teikiančioms organizacijoms. Visa ši medžiaga, pasibaigus projektui, bus prieinama visoms EAS organizacijoms, kurios savo ruožtu galės prisitaikyti savo poreikiams. Viena rimčiausių kliūčių, su kuriomis susidūrė visos šalys, - menkas darbdavių, mažų ir didesnių verslo sričiai atstovaujančių šalių susidomėjimas galimybe dalyvauti nemokamuose trumpuose kursuose. Štai slovakai pateikė tokią statistiką: į įvairioms kompanijoms paruoštą ir išsiuntinėtą 191 anketą atsakė tik 20 respondentų. Kursuose sutiko dalyvauti tik 8. Paslaugas teikiančios institucijos buvo kur kas aktyvesnės. Į 80 išsiųstų anketų buvo gauti 38 atsakymai ir susidomėjusių kursais buvo tiek pat. Šiek tiek stebina pačių regėjimo neįgaliųjų pasyvumas. Nors į išsiųstas 48 anketas buvo gautas 41 atsakymas, bet suinteresuotųjų dalyvauti kursuose neatsirado nė vieno. Tai taip pat didelė problema, apie kurią buvo daug diskutuota konferencijoje. Ratas apsisuko ir vėl iš naujo pradedama kalbėti apie tinkamą regėjimo neįgaliųjų reabilitaciją, ypač jos turinį. Dideli pokyčiai darbo rinkoje reikalauja ir naujų įgūdžių. Apie žmogiškų santykių svarbą integruojant regėjimo negalią turintį žmogų į darbo rinką kalbėjo psichologas praktikas, 18 metų dirbantis su aklaisiais ir silpnaregiais ne tik Danijoje, bet kitose šalyse - Peter Rodney. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai pernelyg daug pastangų skiriama sukurti pačiai darbo vietai, neanalizuojant kitų svarbių faktorių, pvz.: pačio asmens sugebėjimas nugalėti "vidinius barjerus". Lektorius pasakojo apie dažnai pastebimą reiškinį, kai, atrodo, sėkmingai sukurtoje darbo vietoje regėjimo neįgalusis, turintis tinkamą išsilavinimą, nesugeba dirbti ir dažniausiai pats išeina iš darbo. Dažniausia šio reiškinio priežastis - nesugebėjimas dirbti komandoje. Neregiai šiais laikais jau turi galimybių gauti puikų akademinį išsilavinimą ir savo žiniomis tikrai konkuruoja su reginčiaisiais, bet socialiniai įgūdžiai, stresas, praktinės patirties neturėjimas yra rimta kliūtis ne tik įsidarbinant, bet ir vėliau išlaikant darbo vietą. Diskusijose dažnai buvo grįžtama prie taip seniai mums žinomos perdėtos tėvų globos problemos - ankstyvoje vaikystėje ta globa apsaugo nuo mėlynių ir kraujosruvų, vėlesniame laikotarpyje - nuo paprasčiausių darbų, praktinių užsiėmimų, o vyresniame amžiuje ši globa "apsaugo" nuo darbo. Daugelis darbdavių, samdančių neregius, labai stebisi, kodėl sutrikusio regėjimo darbuotojai "tiesiog paprasčiausiai" netampa komandos socialinio gyvenimo dalimi. Konferencijos dalyviai aktyviai diskutavo, kaip geriausia padėti naujai įdarbintam regėjimo negalią turinčiam asmeniui integruotis į kolektyvą, dirbti komandoje, kas turėtų apie tai kalbėti - darbdavys, projekto vadovas, žmogiškųjų resursų specialistas ar pats regėjimo neįgalusis?
Vieną įdomiausių pranešimų skaitė anglas Fred Reid, Europos aklųjų reabilitacijos profesinio parengimo ir įdarbinimo komisijos narys. Jis kartu su kolege Philippa Simkiss Europos aklųjų sąjungos užsakymu atliko aklųjų ir silpnaregių ekonominio neaktyvumo tyrimą Švedijoje, Vokietijoje ir Rumunijoje, palygino šiuos duomenis su Anglijos situacija. Apie kai kuriuos tyrimo aspektus jau buvo rašyta anksčiau, bet šis tyrimas neabejotinai nusipelno atskiro straipsnio, kuris turėtų pasirodyti dar šiais metais.
