LASS LITERATŲ KŪRYBA
Alvydas VALENTA
PRADŽIOS UŽKALBĖJIMAI
(Ištraukos iš knygos)
Buvau gal penkerių metų, kai pirmą kartą tėvas mane nusivedė prie geležinkelio pervažos ir sutikome vakarinį traukinį. Iš pradžių traukinys mane klaikiai išgąsdino: atlėkė riaumodamas tarytum koks žvėris - dundu dundu - priartėjo, atsirado beveik šalia, susilygino ir pamažu pamažu, lyg nenoromis, lyg ketindamas dar sugrįžti, nurepečkojo tolyn. Traukinys buvo ilgas, sunkus, į dangų leido juodus dūmus ir siaubingai riaumojo. Kad traukiniai turi ratus kaip mašinos ar traktoriai, šitą aš žinojau, tačiau iš pradžių buvau įsitikinęs, kad jie važinėja ne keliais, o tiesiog per lygų lauką - pievą, žolę, arimą. Niekada negali atspėti, iš kurios pusės pasirodys traukinys ir kuria kryptimi jis važiuos, - galbūt stačiai į tave, todėl traukinių reikia saugotis visada ir visur! Ypač kai pradeda temti, tada jie važinėja labai greitai ir labai tyliai... Tarsi įspėjęs šitas mintis, kartą, nuvažiavus traukiniui, tėvas mane užvedė ant pylimo ir parodė dar šiltus ir tebevirpančius plieninius bėgius, medinius, smala kvepiančius pabėgius. Tada ir supratau, kad traukiniai, lygiai kaip ir sunkvežimiai ar traktoriai, turi savo kelius ir kad nei per pievas, nei per arimus jie nevažinėja. Geležinkelio pylimu nuėjome prie pervažos - čia bėgiai buvo visai pasislėpę asfalte, bet už pervažos vėl prasidėjo pylimas ir pabėgiai. Už pervažos patys bėgiai tarsi paaukštėdavo, praplatėdavo, bent taip man atrodė, išsitiesdavo ir šaudavo į tolį. Mama sakydavo, kad geležinkeliu galima nuvažiuoti labai labai toli - į kitą miestą ar net į kitą valstybę. Dar sakydavo, kad kitą vasarą, kai visi gyvensime mieste, būtinai ir mes traukiniu kur nors važiuosime. Nuo to laiko traukinių pradėjau nebijoti ir laukdavau dienos, kada vėl eisime prie pervažos. Laukti kartais tekdavo labai ilgai: savaitę, o gal ir dvi. Iš tolo užuosdavau, beveik juste pajusdavau ypatingą geležinkelio kvapą ir nuotaiką. Šokinėdavau nuo pabėgio ant pabėgio garsiai juos skaičiuodamas, rinkdavau saulėje įkaitusius akmenukus. Akmenukai būdavo maži, šilti, kvepėdavo anglimi, smala ir tolimomis kelionėmis. Ateinantį traukinį išgirsdavau dar tada, kai nei mama, nei tėvas jo negirdėdavo ir nematydavo. Traukinys atšnopuodavo lėtai, pasipūškuodamas, pamatęs žmogų, lyg koks žvėris garsiai užriaumodavo "grooo". Nuo to riaumojimo šiurpas nueidavo visu kūnu ir pats nejusdavau, kaip nusirisdavau nuo pylimo į saugesnę vietą. Dar kartą storai užkriokęs, traukinys susilygindavo, užtrenkdavo ausis pragarišku ratų bildėjimu ir metalo žvangesiu, pradundėdavo visai pro pat mus ir išnykdavo vakaro sutemose. Tam keistam milžinui važiuojant pro šalį aiškiai jusdavau, kaip dreba žemė. Žemė greitai nurimdavo, bet bėgiai dar ilgai būdavo šilti ir dar ilgai virpėdavo. Traukinio vis dar prisibijojau, tačiau po kelių pasivaikščiojimų palei pervažą tiek įsidrąsinau, kad nuo pylimo nešokdavau net po antro užriaumojimo. Tik kai artėjantis slibinas sukriokdavo trečią, gal net ketvirtą kartą ir būdavo jau visai netoli arba bent man šitaip atrodydavo, nerdavau žemyn ir įsikibdavau mamos rankos. Pro šalį besiritantys vagonai man sukeldavo keistų, sunkiai paaiškinamų jausmų: baimę, pasigėrėjimą, smalsumą. Tikriausiai viską vienu metu. Žinoma, paprasčiausia būtų pasakyti, kad tai buvo romantinis kelionių ilgesys, bet nei apie romantiką, nei apie svetimas šalis tada dar nieko nenutuokiau. O juk kas nežino, tas ir negeidžia!
* * *
Kiekvieną penktadienį nuo pietų mokykloje skelbiamas visuotinis maudymasis - vieną savaitę vadinamasis mažasis, kitą - didysis. Per mažąjį keičiami apatiniai baltiniai ir rankšluosčiai, o per didįjį - dar ir patalynė: pagalvių užvalkaliukai, paklodės ir didieji antklodžių užvalkalai. Patalynę reikėdavo patiems nuvilkti ir įvilkti. Su pagalve susitvarkydavau greitai, kaip koks prityręs gladiatorius su naujoku, paklodę irgi užsitiesdavau, o antklodę tarytum kas buvo užkeikęs: kiekvieną kartą įvilkdamas pasiklysdavau užvalkalo kampuose, blaškydavausi po jo vidų kaip į tinklą pakliuvusi žuvis. Kuo labiau norėdavau viską gerai atlikti, tuo labiau skubėdavau. O kuo labiau skubėdavau, tuo beviltiškiau pasiklysdavau.
- Tavo antklodė tarytum kokie Uralo kalnai, - geležiniu, suabejoti neleidžiančiu balsu sakydavo auklėtoja.
Pirmą savaitę paties maudymosi išvengiau, antrą irgi - mat savaitgaliais važinėdavau namo ir maudydavausi vonioje. Paskui dar išsisukau keletą kartų, bet vieną penktadienį auklėtoja tvirtai pareiškė, kad šiandien nepasiseks niekur pabėgti ir reikės eiti į dušą. Tada paklausiau, kas yra tas dušas?
- Nueisi ir pamatysi. Nugyvensi gyvenimą, o nežinosi, kas yra dušas.
Kad maudantis vonioje galima nusiprausti po dušu, žinojau, bet niekaip netilpo galvoje, kaip turėčiau maudytis ne po dušu, o pačiame duše. Netrukus šita paslaptis paaiškėjo: dušas buvo tokia didžiulė, šniokščiančio vandens ir garų pilna patalpa.
- Nusirenk nusirenk, ar su drabužiais ten eisi? - šįsyk auklėtoja buvo nepermaldaujama ir nesileido į jokias derybas.
Pradėjau lėtai rengtis.
- Kelnes, marškinius, maikę, glaudes, - auklėtojos balsas čaižė tarytum rykštė.
Glaudes nusiauti kažin kodėl ypač gėdijausi. Pagaliau nusimoviau. Įsispraudžiau kaip galima giliau tarp kojų pimpaliuką ir iš kambario per koridorių nubėgau į dušą. Atsidarė durys ir drebantį nuo šalčio ir nerimo mano kūną prarijo didžiulė kliokianti ir ūžianti skylė. Kojos slydinėjo ant šlapių grindų plytelių, nuo garų trūko oro ir buvo sunku kvėpuoti. Pasieniais šniokštė vanduo ir drauge su juo pylėsi vyresnių mokinių balsai.
- Eik, eik, mažiau, čia jau užimta.
- Čia irgi jau maudosi.
- Palauk, kol išsimuilinsiu ir nusiprausiu.
Taip ir ėjau pasieniais nuo vienos vandens srovės prie kitos atsimušdamas į šlapius muiluotus kūnus. Tas maudymasis dideliame, nuogų kūnų prikimštame duše man visada kėlė siaubą. Maudytis man reiškė gulėti karštoje vonioje, žinoti, kad iš jos nebūsi už ausų ištrauktas ir išmestas į šaltą koridorių. Čia viskas buvo priešingai! Pagaliau kažkuris vyresnis mokinys pagriebė mane už sprando ir pakišo po vandeniu.
- Maudykis čia.
Vanduo buvo labai karštas ir iš viršaus tekėjo galinga srove. Paskui staiga ta srovė atšalo ir bemat tapo nepakeliamai karšta. Reikėjo nežiopsoti.
Po kiek laiko dušo durys vėl prasivėrė, įsiurbdamos sausus kūnus ir išspjaudamos šlapius. Tarp jų buvo ir manasis. Mūsų kambarį nuo dušo skyrė tik koridorius. Perbėgau jį vėl tarp kojų lyg kokią brangenybę pasispaudęs pimpaliuką, žvarbdamas ir kalendamas dantimis. Apsitryniau nuogą kūną rankšluosčiu ir pradėjau rengtis. Apsirengiau, iki viršaus užsitraukiau treningo užtrauktuką, bet šaltis vis tiek lindo po drabužiais ir ten kandžiojosi. Dvi stiklinės karštos arbatos per vakarienę šiek tiek sušildė, bet iki galo nugalėti drebulio taip ir nepajėgė.
Ar tie visuotiniai maudymaisi ir patalynės keitimai buvo kas nors bloga? Žinoma, ne. Priešingai, tai buvo labai geras dalykas: mes visada vaikščiojome švarūs, miegojome švariuose guoliuose ir vilkėjome švariais marškiniais. Tik visas šitas penktadieninis pamišimas turėjo kažin kokį nesuprantamą, sunkiai paaiškinamą, šimtmečio senumo labdaringos prieglaudos, skurdo, nepriteklių, valdiškos įstaigos, tik ne namų, ir juo labiau - ne mokyklos, knygų, bibliotekos kvapą. Penktadieniais mokykloje kvepėdavo ne knygomis, ne senu jų popieriumi, ne suolų medžiu, ne senomis pasakomis, o vandens garais ir ūkišku muilu. Garų kvapo būdavo pilnos laiptinės, koridoriai, net miegamieji, mokykla virsdavo didele skalbykla, kurioje kiekvienas turėjome būti išmuilintas, išskalbtas, išskalautas po keliais vandenimis ir grąžintas į savo kambarį. Tie garai ir tas muilas nuolat primindavo, kad esi ne namie, kad ir maudytis, ir miegoti turėsi eiti ne kada nori, bet kada reikės. Nuo skalbinių ir muilo kvapo man kažkodėl darydavosi liūdna, suimdavo ilgesys ir nerimas. Po kiekvieno maudymosi krėsdavo šaltis, kurį per vakarienę išgertos dvi stiklinės karštos arbatos tik šiek tiek apmalšindavo.
