PROJEKTAI
Lina NORKIENĖ
KVIEČIA "GARSŲ FOTOGRAFIJA"
Išgirdus apie garsų arba lomofotografiją, atmintyje iškyla Remigijaus Audiejaičio - Remio vardas. Šis žmogus buvo vienas pirmųjų, pabandžiusių fotografuoti objektus, jų nematydamas, - būtent taip jis norėjo pažinti aplinką, įamžinti vyksmą aplink save.
Pamenu diskusijas, būta ir skeptiškų nuomonių. Nedrįsčiau lomofotografijos pavadinti menu, - greičiau tai socialinis reiškinys, mada, kuri pas mus dar nėra labai populiari.
Na, o mus, pulkelį entuziastų, kuriems įdomu viskas, kas nauja, lomofotografija sudomino, subūrė būtent jaunų ir iniciatyvių vyrukų iš fotografijos klubo "Kakava" komanda. Naujas ir neįprastas mums pasirodė jau pats faktas, kad noras bendrauti ir ką nors įdomaus nuveikti drauge kilo ne patiems neregiams ar silpnaregiams, o šiems smalsiems jaunuoliams.
Susirinkę Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro mažojoje salėje išklausėme "Kakavos" klubo vadovo Daumanto Stumbrio bei jo kolegų Tado ir Ryčio pasakojimą apie projekto "Garsų fotografija" idėją ir planus.
Neslėpsiu - kaip ir kiekviena naujiena, šis projektas buvo sutiktas su nemenka skepsio doze, tačiau smalsumas nugalėjo. Pirmosios buvome mudvi su Jolanta.
Vaikinus sudomino idėja į projektą pakviesti ir "Vilniaus" choro dainininkus. Taigi mūsų gražų būrelį papildė Danguolė, Birutė, Nijolė, Justina ir Rimvydas. Vėliau, išgirdę apie neįprastą idėją, prie mūsų prisijungė Gluosnė, Antanas, Edmundas bei Kęstutis.
Pirmąją pažintį su būsimais mūsų darbo įrankiais pradėjome jau per antrąjį susitikimą, o toliau projekto veikla ėmė suktis vis didesniu greičiu.
Patraukliai interneto svetainėje aprašyta "Garsų fotografijos" projekto idėja susidomėjo žiniasklaida. Po "Vilniaus" koncerto Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurio mūsų naujieji draugai mielai klausėsi ir jį filmavo, pabandėme fotografuoti Vilniaus senamiesčio erdvėse. Apie pirmąsias "kūrybines dirbtuves", kaip jas pavadino patys kakaviečiai, trumpą reportažą parengė ir mus pakalbino LTV žurnalistai. Čia pat suplanavome ir antrąjį susitikimą, kuris netikėtai virto tikrai pasakiška kelione į vandens ir miglų šalį.
Ankstus savaitgalio rytas pasitiko mus žemu pilku dangumi ir smulkia dulksna. Susirinkę prie "Liregus" įmonės su jauduliuku širdyje laukėme mūsų naujųjų pažįstamų. "Kas su mumis keliaus? Kaip seksis bendrauti? Ar pasiseks kelionė ir ar pavyks surasti bei nufotografuoti gražių ir įdomių vaizdų?" - tokie klausimai kirbėjo galvoje.
Privažiavo du mėlyni autobusiukai - kaip iš vaikiškos dainelės apie "mėlyną autobusiuką", kuris bus "iš vasaros žalios". Kelionės tikslas - paslaptingos potvynio užlietos Nemuno salos, Rusnės gamtos bei migruojančių paukščių fotografavimas.
Į salą patekti nebuvo paprasta. Vandens užlietą kelio sankasą teko įveikti autobusėliams užvažiavus ant specialios, traktoriaus traukiamos platformos. Magiški vaizdai pro langus tiesiog užbūrė: pusiau paskendę kelio ženklai ir rodyklės... Palengva po vis storesniu vandens sluoksniu dingstanti balta punktyrinė kelio vidurio linija... Specialiais aukštais stulpeliais pažymėta "plaukimo trasa". Kelią supantys užlieti laukai ir šalia kelio "braidantys" seni šakoti medžiai.
Šią svajingą idilę kaipmat išsklaidė į Rusnę svečius sukvietusi "Šaktarpio" šventė. Šis įdomus pavadinimas kilęs iš senųjų laikų. Mat Rusnė dalija Nemuną į dvi atšakas: Atmatą ir Skirvytę. Ji yra tarsi šių upių tarpušakyje.
Į linksmybių sūkurį įsuko mugėje dalyvavę tautodailininkai ir prekeiviai, siūlantys įvairiausių skonių didžiulių riestainių ir, žinoma, šviežių, tik ką sužvejotų stintų. Pasigrožėję Nemunu palikome šventės šurmulį ir išvykome ieškoti tikrųjų Rusnės gyventojų - žvejų. Juos radome Atmatos pakrantėje besvarstančius, ar verta mesti tinklus. Visi drauge paprašę upių deivės, kad atsiųstų gerą laimikį, ėmėmės darbų. Žvejai išplaukė valtele ir pagal srovę užmetė tinklą, jo galą su pritvirtinta apačioje kartimi padavė kitiems, esantiems ant kranto. Šie gi, įsiręžę prieš srovę, traukė tinklą krantu, o kitą tinklo galą vyniojo specialus, ant kranto įtaisytas mechanizmas. O mes dirbome su fotoaparatais stengdamiesi kuo įdomiau įamžinti žvejus, aplinkui klykaujančias žuvėdras ir kirus bei sugautą laimikį.
Rusnėje supratome, kad šio krašto žmonių gyvenimas yra ypatingas. Vaikai į mokyklą vyksta ne įprastu autobusu, o amfibija, gatvės tampa kanalais kaip Venecijoje, pagrindinis užsiėmimas - žvejyba.
Kelionėje ypač žavėjo neįprasti gamtos vaizdai: begaliniai vandens toliai, kai nežinai, kur baigiasi užlieta pieva, kur prasideda marios, lyg iš tapytų paveikslų čia nužengę šimtamečiai medžiai, tylą ir erdvę raižo paukščiai...
Raitomis ant traktoriaus priekabos vėl grįžę iš potvynio šalies, aplankėme ir Ventės rago ornitologijos muziejaus ir paukščių žiedavimo stoties viršininką Leoną Jezerską. Jis papasakojo mums daug įdomybių ne tik apie paukščius, jų migracijos kelius bei žiedavimą, bet priminė ir ornitologijos stoties įkūrimo istoriją, papasakojo apie savo ryšius su žymiais pasaulio mokslininkais.
Iš šios kelionės pavyko parvežti daug mažiau paukščių nuotraukų, nei tikėjomės. Jie, pasirodo, buvo greitesni nei mūsų pirštai, spaudžiantys fotoaparato svirtelę. Fiksuojant akimirkas fotojuostelėje, dažnai gelbėjo sparnuočių gausybė ir, orientuodamiesi į garsą ar vaizdo šešėlį, visi galėjo bent kelis jų "pagauti". Šiuos faktus išsiaiškinome susirinkę į kelionės aptarimą ir nuotraukų peržiūrą. Nutarėme, kad fotografuoti tikrai įdomu, o meniškumo fotografijoms suteikia ir neįprasti lomofotoaparatai. Vieni po svirtelės paspaudimo juostelėje fiksuoja keturis kadrus vieną po kito. Taigi susidaro kelių sekundės dalelių tarpas ir galima sukurti judėjimo arba vaizdo "slinkimo" efektą. Kitų fotoaparatų savybė - vaizdą pateikti apskritime, "sutrauktą", lyg būtų žiūrima į jį pro padidinamąjį stiklą. Įprasčiausi mums buvo tiesiog plačia panorama vaizdą fiksuojantys aparatai.
Kita "kūrybinių dirbtuvių" išvyka buvo suplanuota į miestą. Pasirinkome Kauną, o keliauti į jį nusprendėme nauju dviaukščiu traukiniu. Šioje kelionėje galėjome susipažinti ir pabendrauti su iniciatyviu jaunimu, besidarbuojančiu įvairiausiose veiklos sferose. Tad nepraleidome progos artimiau pabendrauti ir papasakoti apie brailio raštą, LASS organizaciją, veiklos sritis, kuriose sėkmingai darbuojasi neregiai bei silpnaregiai.
Diena buvo saulėta, skaisti ir labai tiko linksmoms fotografijoms. Aplankėme Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią ir nuo 2005 m. jos rūsyje įrengtą meninę instaliaciją "XXI amžiaus katakombos", kuri visiems paliko gerų emocijų. Dar ilgai dalijomės įspūdžiais, kaip tamsoje sekėsi įveikti vieną ar kitą kliūčių ruožo atkarpą. Po pietų pėsti patraukėme į Aukštojoje Fredoje įsikūrusį botanikos sodą. Čia mus pasitikusi darbuotoja papasakojo apie žmogui ypač naudingus augalus ir supažindino su specialiai neregiams pritaikyta ekspozicija.
"Kaipgi pritaikyti augalų parodą neregiams ir silpnaregiams?" - paklausite jūs, mieli skaitytojai. Kad nereiktų žemai lenktis ar tūptis, lysvė pakelta geru pusmetriu nuo žemės, atribota ryškiai geltonu mediniu parapetu, ant kurio krašto reginčiųjų ir brailio raštu užrašyti lotyniški ir lietuviški augalų pavadinimai. Šie užrašai ypač džiugino "Kakavos" klubo jaunimą, nes jie mėgino mūsų suteiktas žinias iš karto pritaikyti praktikoje. Čia paaiškėjo, kad viskas nėra taip jau paprasta ir neužtenka tik pažinti raides. Kadangi eksponatai buvo sunumeruoti, mums dar teko paaiškinti apie skaičiaus žymę ir kitas mūsų rašto subtilybes.
Čia noriu įterpti vieną akimirką iš savo patirties. Kadangi esu silpnaregė, mano fotografavimo stilius vis tik buvo daugiau regimasis nei reaguojantis į garsą, tačiau aplinką ėmiau vertinti kitaip, tai yra nuolat ieškojau neįprastų vaizdų. Šios paieškos netikėtai buvo vainikuotos sėkme: grįždami vakare į traukinių stotį ėjome pro šiuolaikinį pastatą iš metalo ir stiklo konstrukcijų su spalvingais reklaminiais užrašais viršuje. Jo stikle atsispindėjo puiki baltai gelsva baroko architektūros bažnyčia, esanti kitoje gatvės pusėje. Man tai simbolizavo skirtingų amžių pokalbį, svarbų abiem bendraujančioms pusėms ir kuris negali vykti, jei istorija tampa nesvarbi nūdienai.
Toks visavertis mūsų bendravimas buvo ir su "Kakavos" klubo jaunimu. Nuolatos jautėme draugišką dėmesį ir smalsumą, tikrą, nesuvaidintą norą įsijausti į mūsų pasaulį. "Kakavos" klubo narius domino ir platesnė "Garsų fotografijos" idėjos sklaida. Vilniaus senamiestyje bei Sereikiškių parke užrištomis akimis, saugiai lydimi savo kolegų, garsų gaudyti petys petin su neregiais mėgino ir regintys profesionalūs fotografai bei mėgėjai. Fiksuoti vaizdą užrištomis akimis buvo skatinami ir "Ošės" vasaros menų festivalio dalyviai.
Paskutinė projekto "Garsų fotografija" išvyka į Europos parką buvo taip pat labai šauni, tačiau kiek liūdnoka, nes projektas turėjo baigtis. Susėdę ant "Ikebanos" skulptūros akmenų, šalia geografinį Europos centrą žyminčios skulptūros, mėginome aptarti šį projektą, papasakoti vieni kitiems, kokių minčių ir pojūčių suteikė fotografavimas. Čia pat suorganizavome ir eksperimentą: ar galima užfiksuoti į kepurę krintančios monetos sukeltą garsą ir kaip vaizdas atitinka tą garsą. Paaiškėjo, kad garsas tampa paskata fiksuoti vaizdą ta kryptimi, iš kurios sklido. Įamžinti vaizdą garso trumpo skambtelėjimo metu praktiškai neįmanoma. Bet tokio konkretaus tikslo niekas sau ir nekėlė.
Baigiamoji projekto paroda vyko šį rugsėjį Vilniaus Gedimino prospekto 27 numeriu pažymėtame name, kur įsikūrusi "Fluxus ministerija". Į parodos atidarymą susirinko minia jaunimo, galėjai matyti ir solidesnio amžiaus žmonių. Buvo gyvai diskutuojama ir vertinama. Ant grafiti technika margintų sienų mūsų nuotraukos atrodė ypač įdomiai. Atskiroje patalpoje buvo rodoma filmuota medžiaga iš mūsų kelionių ir kūrybinių dirbtuvių bei profesionalių fotografių garsų gaudymo pratybų nuotraukos. Neįprastai, be oficialių kalbų ir pompastikos vyko parodos atidarymas. Danguolės armonikos garsai sukvietė visus į užtemdytą patalpą, o iš už užuolaidos ant palangės išėjęs klubo "Kakava" vadovas Daumantas Stumbrys trumpai pristatė renginį ir pakvietė įspūdžiais pasidalinti mūsiškius projekto dalyvius. Pagrojus kanklėmis, padainavus Jolantai, padėkojome už šaunų bendradarbiavimą, o pabaigoje Birutė su Rimvydu užtraukė puikią, jausmingą liaudies dainą.
Apibendrinant šio projekto rezultatus, svarbu akcentuoti, kad ši paprasta idėja, kilusi, kaip sako patys "Kakavos" klubo nariai, bevaikštinėjant po Vilniaus Vingio parką, davė netikėtą efektą. Visuomenė - aišku, įvykiu padėjo susidomėti ir žiniasklaida - į neregius pažvelgė iš mums priimtiniausių ir patraukliausių pusių - per meną ir saviraišką.
Garsių šalyje profesionalių fotografių Joanos Deltuvaitės bei Vilmos Samulionytės dalyvavimas vykdant projektą, savo potyrių fotografuojant užrištomis akimis analizavimas suteikė renginiui dar didesnio svarumo.
Manau, kad projektas "Garsų fotografija" prisidėjo prie integracijos, visuomenės teigiamo požiūrio į neregius ir silpnaregius formavimo.
Jei jus, keliaujančius mieste su baltąja lazdele, maloniai užkalbins ir savo pagalbą pasiūlys gerai nusiteikęs praeivis - nenustebkite, galbūt jis matė "Garsų fotografijos" parodą, regėjo televizijos reportažą ar skaitė spaudoje apie mus ir jau nebijo užmegzti kontakto.
