SUKAKTYS
Dovilė ZUOZAITĖ
80-OSIOS RAY CHARLESO GIMIMO METINĖS
"Ray Charlesas - akla sensacija..." Šia skambia fraze dar prieš XX a. vidurį popmuzikos pasaulis pasitiko tuo metu Amerikoje kylančią muzikos žvaigždę, aklą dainininką Ray Charlesą (Rėjų Čarlzą). Būsimoji legenda su dideliu atgarsiu greitai pelnė popmuzikos atlikėjų bei klausytojų pripažinimą, ir veikiau ne dėl aklumo, o dėl išskirtinio talento. Jo kuriama ir atliekama muzika prikaustydavo publiką, užburdavo ir įtraukdavo ją į iki tol dar negirdėtas muzikos intonacijas bei ritmus. R. Charlesas buvo novatorius - muzikos kelią pradėjęs nuo džiazo bei bliuzo improvizacijų, padarė bene didžiausią įtaką ritmenbliuzo raidai, suteikdamas jam naują skambesį, išpopuliarino country ir džiazą, iš užmaršties prikėlė rokenrolą. Tačiau didžiausias atlikėjo nuopelnas - tai suformuotas soul stilius. Patį žodį soul (angl. - dvasia, siela) šeštame dešimtmetyje tamsiaodžių žmogaus teisių ideologai vartojo simboline prasme norėdami išryškinti tai, ką, jų manymu, turi geriausia - sielą bei dvasingumą. Todėl soul muzikos melodijos bei ritmai, įkūniję dvasingumo įvaizdį, skambėjo įtikinamai, aistringai ir nuoširdžiai. R. Charlesas, džiazo improvizacijų grojimo būdus stilingai sujungęs su bliuzo ritmo pulsacija bei gospelų emocingumu, tapo soul stiliaus pradininku. Jo atliekama muzika taip pat lėmė triumfą rasistinėje XX a. vidurio Amerikoje, kai R. Charleso dainos sugriovė tuo metu vyravusius rasistinius stereotipus ir prasiveržė į baltaodžių muzikos viršūnes, vainikavo "hitparadus".
Dainininkas, pianistas, saksofonininkas ir kompozitorius yra viena svarbiausių Amerikos popmuzikos asmenybių, kuriai šių metų rudenį būtų suėję 80. R. Charlesas gimė 1930 m. rugsėjo 23 dieną Džordžijoje, neturtingoje šeimoje. Muziko talentas išryškėjo sulaukus vos trejų metukų - nuo tada jis pradėjo groti fortepijonu lankydamasis pas vieną džiazo muzikantą. Deja, kartu su muzika būsimo dainininko gyvenimą lydėjo ir dideli išbandymai - ankstyvoje vaikystėje patirtas skurdas, progresuojanti glaukoma, išgyventas nelaimingas įvykis, kurio metu jis tapo jaunesniojo brolio žūties liudininku, lėmė tai, kad, būdamas vos septynerių, R. Charlesas apako. Nelepinamas nei gyvenimo, nei griežtos, bet rūpestingos mamos, R. Charlesas įgijo daug tvirtybės ir savarankiškumo. Vos apakusį berniuką, mokydama gyventi tamsos pasaulyje, mama kalbėjo: "Viską parodysiu tik vieną kartą, nes gyvenime pačiam reikės savimi pasirūpinti. Ir atsimink: aklas - tai ne kvailas."
Kiek lengvesnis buvo mokymosi laikotarpis. Visuomet palaikomas mamos, R. Charlesas Šv. Augustino aklųjų ir kurčiųjų muzikos mokykloje studijavo kompoziciją, mokėsi groti pianinu, saksofonu ir klarnetu. Baigęs mokslus, Ray tapo muzikantu, iš to uždirbusiu duoną, o 1945 m., persikėlęs su mama gyventi į Floridą, dainininkas pradėjo dirbti vietiniame klube. Tačiau penkiolikmečio jaunuolio laukė dar vienas išbandymas - praėjus vos keleriems metams nuo tėčio mirties, mirė mama. Šį kartą R. Charlesas, neatlaikęs sunkaus likimo smūgio, pradėjo vartoti heroiną. Laimė, neilgai. Susitaupęs pinigų, jis nusprendė autobusu leistis į kelionę per visą šalį - nuo Floridos iki Sietlo. Nors tai buvo kupinas fizinių bei psichologinių sunkumų patyrimas, tačiau šis įvykis dainininką vedė šlovės ir populiarumo link: keliaudamas jis daug koncertavo, kūrė, aranžavo naujas dainas. Atvykęs į Sietlą, R. Charlesas pradėjo rengti koncertus su savo grupe, kitais popmuzikos atlikėjais, o 1951 m. išleido pirmuosius savo įrašus.
1952 m. prasidėjo dainininko visuotinio pripažinimo laikotarpis - po Pietų valstijas pasklidusi žinia apie aklą dainininką, kompozitorių ir fortepijono virtuozą tapo pasauline legenda. Nors ryškiausias ir novatoriškiausias muzikanto kūrybinis periodas buvo 6-7 dešimtmečiai, tačiau muzikantą šlovė lydėjo iki pat mirties. R. Charlesas atrado savo pašaukimą. Nors akis gaubė tamsa, vos prisilietus prie fortepijono klavišų, pasaulis suspindėdavo ryškiausiais vaizdiniais, o garsuose muzikantas išvysdavo tai, ko kitiems nebuvo lemta matyti. Dainininko "akys" buvo fenomenali klausa, kuria jis pasikliovė, ir todėl niekada nesinaudodavo neregiams skirtomis priemonėmis, net baltąja lazdele.
Aklą genijų muzika atvedė į aukščiausias pripažinimo viršūnes, tačiau ši pelnyta šlovė jį dar kartą apakino. Dainininko karjerą pradėjo lydėti šeimyninės dramos, neištikimybė, klasta ir didžiausia, vos jo nepražudžiusi, priklausomybė nuo narkotikų. 1966 m. už heroino vartojimą muzikos legenda buvo suimtas. Po beveik metus praleisto laiko kalėjime R. Charlesui pavyko įveikti savo silpnybę. Permąstęs iš naujo visas vertybes, dainininkas grįžo į muzikos pasaulį kupinas jėgų ir entuziazmo. Tik muzika ir atkaklumas jam padėjo visa tai pažaboti, dar kartą laimėti kovą su savimi.
R. Charlesas per dešimtmečius trukusią savo karjerą surengė apie 10 tūkst. koncertų, iš viso įrašė daugiau nei 70 studijinių albumų - 5 tapo "auksiniais", gavo 12 "Grammy" apdovanojimų, iš kurių pirmieji keturi dainininkui buvo įteikti dar 1960 m. Nacionalinė įrašų ir mokslų akademija 1987 m. jam paskyrė apdovanojimą už muzikinius nuopelnus, o likus dviem mėnesiams iki paskutinio dainininko albumo "Genius loves company" ("Genijus mėgsta kompaniją") leidybos, šios akademijos prezidentas pristatė dainininką "Prezidento nuopelnų" apdovanojimui. Aštuntame dešimtmetyje atlikėjo vardas buvo įrašytas į šlovės panteoną "Hal of fame", kuriame dauguma muzikantų įamžinami tik po mirties. 1992 m. JAV prezidentas Billas Clintonas dainininką apdovanojo Nacionaliniu meno medaliu. 1994 m. festivalyje "Miden" už indėlį į šiuolaikinę popmuziką R. Charlesui paskiriamas specialusis prizas. 1996 m. suteikiamas atlikimo menų garbės daktaro vardas.
Ray Charlesas gyveno 73 metus, iki 2004 m. birželio 10 d. Popmuzikos legenda mirė vos praėjus mėnesiui po paskutinio dainų rinkinio "Genius loves company" įrašų. Šis albumas buvo populiariausias per visą šešių dešimtmečių karjerą, pelnė net 8 "Grammy" apdovanojimus ir tapo sidabriniu, auksiniu bei platininiu ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Ilgai puoselėtą idėją įrašyti duetų kompaktinę plokštelę R. Charlesas įgyvendino įdainuodamas ją su žymiais dainininkais E. Johnu, W. Nelsonu, D. Krall, N. Jonesu ir B. B. Kingu.
R. Charleso legenda populiarumo nestokoja ir po atlikėjo mirties. Ekspresyvus balso tembras, virtuoziškas grojimas bei savita kūryba įamžinti ne tik daugybėje kompaktinių plokštelių, bet ir kino juostose. Dainininko videografijoje yra net 12 dokumentinių ir meninių filmų, kuriuose jam teko dalyvauti. Tačiau neabejotinos sėkmės sulaukė 2004 m. apie dainininką pastatyta biografinė drama "Ray". Deja, šio filmo premjera įvyko jau po dainininko mirties, tačiau R. Charlesas kartu su kūrybine grupe dar spėjo parengti muzikos takelį bei paredaguoti scenarijų, kurį parašė kino debiutantas Jamesas White'as. Vertindamas šį kūrybinį darbą, filmo režisierius Tayloras Hackfordas pabrėžė, kad Jamesas daug turi bendro su atlikėju: jis kilęs iš Pietų, yra afroamerikietis ir gyvenime patyrė daug skaudžių išbandymų. Jamesas puikiai pajuto Rėjaus istoriją ir savo scenarijui suteikė daug emocinio tikrumo.
Jautriai atskleisti dainininko gyvenimo istoriją padėjo ir ilgai brandinta mintis. Jamesas White'as net 17 metų rinko medžiagą iš įvairių pokalbių su muzikantu, šeimos nariais, draugais bei kolegomis. Vienas iš įsimintinesnių scenarijaus autoriaus susitikimų įvyko su buvusia R. Charleso žmona Della, jį prisimindamas Jamesas kalbėjo: "Supratau, kad visas dainininko gyvenimas - tai nepaliaujanti meilė, meilė savo žuvusiam broliui, motinai, kuri jį įkvėpė, žmonai Dellai ir... labiausiai - muzikai."
Tikru išbandymu filmo kūrėjams tapo paties dainininko nuomonė apie scenarijų. Jame nebuvo vengiama R. Charleso tamsiosios gyvenimo pusės, be to, asmenybė pasižymėjo reikliu, griežtu charakteriu. Perskaitęs brailio raštu išspausdintą scenarijų, popmuzikos legenda savo gyvenimo istoriją, visų nuostabai pataisė tik kelis, su faktais susijusius dalykus. Šis pasakojimas 2005 m. pelnė du prestižiškiausius kino pasaulio apdovanojimus: pirmasis buvo skirtas už pagrindinį dainininko vaidmenį atlikusiam aktoriui Jamie Foxxui, o antrasis - už garsą, kurį filme galima įvardinti ne kaip foną, o kaip atskirą veikėją.
Iki šio filmo ryškių vaidmenų nesukūręs aktorius J. Foxxas puikiai perteikė amerikiečių sąmonėje susiformavusį ryškų ir savitą Ray įvaizdį, ypač tikroviškai sukūrė aklo žmogaus paveikslą. Kalbama, kad aktorius visą filmavimo laiką stengėsi dengti akis ir gyventi tamsoje, kad geriau pajustų personažą. Puikiai kino kritikų įvertintas filmas - tai ne vien šlovinga muzikos genijaus kūrybos ir gyvenimo istorija, bet ir jaudinantis pasakojimas apie ilgą bei atkaklią kovą su savo negalia, ydomis ir rasiniais prietarais, kovą, kurią R. Charlesas laimėjo.
