SUKAKTYS
Juozas VALENTUKEVIČIUS
PRANO DAUNIO METAI
"Šimtmetis kiekvienam žmogui yra riba, tam tikras išmėginimas. Po šimto metų žmogus, jo darbai, jo skleistos idėjos arba nueina į užmarštį, arba išsigrynina, apsivalo, tampa nebepavaldžios vienadieniams mūsų vertinimams ir toliau tebegyvena tarp mūsų," - daugiau kaip prieš dešimt metų viename jubiliejiniame renginyje yra pasakiusi literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė. Šie žodžiai labai tinka ir neregių organizuotos veiklos pradininkui Lietuvoje Pranui Dauniui. Tą šimtmečio egzaminą jis išlaikė sėkmingai ir yra pirmasis žymesnis neregys, perkopęs šią ribą. Jo nuveikti darbai ir skleistos idėjos nepamirštos. O bėgant metams, jį vis prisimename ir prisimename, jo įvairiopas indėlis turi vis didesnę prasmę. Ir išėjęs amžinybėn, P. Daunys liko su mumis.
Pasitinkant šio žmogaus 110-ąsias gimimo metines, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos 2010 m. sausio 20 d. vykusiame posėdyje priimtas nutarimas - LASS narių bendruomenėje šie metai paskelbti P. Daunio metais.
Ta proga prisiminkime šį didžiavyrį. Pamąstykime, kas buvo Pranas Daunys, ką jis nuveikė, ką gero padarė Lietuvai, bendro likimo sesėms ir broliams. Paklauskime patys savęs, ką žinome apie šį vyrą, kurio vardas didžiosiomis raidėmis įrašytas į Lietuvos neregių istoriją.
P. Daunys gimė 1900 m. rugsėjo 16 d. Utenos rajone, Paneveržio kaime. Nors neturėjo didesnio išsilavinimo, dabar sakytume "aukštojo mokslo diplomo", bet atliko daugelį reikšmingų darbų. 1919 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, gynė Lietuvos nepriklausomybę nuo bolševikų, bermontininkų ir lenkų šovinistų. Kovose netekęs regėjimo, nepalūžo. Mokėsi Rygos aklųjų institute ir daug savarankiškai lavinosi. 1926 m. liepos 24-25 d. Kaune su bendraminčiais organizavo pirmąjį Lietuvos neregių suvažiavimą, kuris įkūrė Lietuvos aklųjų sąjungą. 1927 m. pabaigoje P. Daunys pritaikė brailio raštą lietuvių kalbai, jo ir kitų to meto šviesuolių pastangų dėka 1928 m. vasario mėn. duris atvėrė Kauno aklųjų institutas. 1938 m. Kaune įkurta kurčių-nebylių globos draugija ir kurčnebylių institutas. Jo indėlis ir čia didelis.
Kaip matome, P. Daunys daugelyje aklųjų veiklos sričių buvo pirmasis. Jis aktyviai dirbo ir žurnalistinį darbą. Daug rašė akliesiems ir kurčnebyliams aktualiais klausimais ir skelbė įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Jis - pirmasis neregys, parašęs ir išleidęs tris savo kūrybos knygas. Labai mėgo muziką ir dainą. Buvo pirmasis muzikos mokytojas Kauno aklųjų institute. Meilę muzikai skiepijo ir moksleiviams. Kūrė dainų melodijas ir žodžius, dažnai, pritardamas kanklėmis ar fortepijonu, dainas atlikdavo su moksleiviais. Žodžiu, buvo aktyvus ir žinomas žmogus ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jis su kaupu patvirtina posakį - pirmasis ir yra pirmasis. P. Daunio asmenybė tebežavi savo užmojų platumu iki šiol, o jo darbai ir jo idėjos nė kiek nepaseno - jis yra su mumis ir tarp mūsų.
Daugiau nesiplėsdami ir negvildendami P. Daunio biografijos ir nuveiktų darbų (apie jo veiklą norintys gali pasiskaityti gausius rašytinius šaltinius, sukauptus ir saugomus Lietuvos aklųjų bibliotekoje), pažvelkime, kaip yra įamžinamas ir saugomas jo atminimas.
Tarpukariu P. Daunys buvo gerbiamas ir vertinamas, gerai žinomas visuomenėje. 1928 m. gegužės 15 d. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat dviem Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.
Visiškai priešingai buvo sovietų valdžios metais. Jis buvo ujamas, žeminamas, jo atliktus darbus stengtasi sumenkinti, išbraukti iš žmonių atminties. Okupacinės valdžios skirtos pensijos neužtekdavo net maistui. Bet Lietuvos šviesuoliai suprato P. Daunio įnašą į aklųjų organizacijos veiklą. Kauno aklųjų mokyklos vadovai kurį laiką leido jam mokykloje valgyti pietus.
Vertinant P. Daunio veiklą, ypatingą darbą atliko Antanas Adomaitis (išsaugojo P. Daunio muzikinį palikimą ir apie šį žmogų daug rašė savo prisiminimų knygoje "Mano draugai ir bičiuliai") bei mokslininkas Valentinas Vytautas Toločka (įvertino aklųjų organizuotos veiklos pradžią ir sukaupė gausybę dokumentų apie P. Daunį, išsaugojo kai kuriuos asmeninius šio žmogaus archyvinius dokumentus).
Pranas Daunys mirė skursdamas ir sovietinės valdžios sąmoningai ignoruojamas, bet į laidotuves 1962 m. vasarą (mirė liepos 13 d.) susirinko labai daug žmonių. Į paskutinę kelionę buvo palydėtas deramai.
1988 m., Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, P. Daunys vėl buvo prisimintas ir reabilituotas. 1990 m. gražiais ir prasmingais renginiais buvo paminėtas jo gimimo devyniasdešimtmetis. 1991 m. gegužės 14 d. Vilniaus universitete įvyko mokslinė praktinė konferencija. Įvertinti P. Daunio nuopelnai Lietuvos akliesiems ir kurtiesiems, defektologijos mokslui, aptarta jo publicistinė, literatūrinė ir muzikinė veikla.
1992 m. kovo 5 d. įkurtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas. Fondo darbuotojai surinko ir išleido P. Daunio literatūrinį palikimą - tris knygas: "Vargo keliais", "Benius Vanagas" ir novelių knygą "Ties likimo sostu" bei visus kitus jo raštus: straipsnius ir vertimus, eilėraščius ir laiškus. Prano Daunio "Raštai" išleisti 1996 m. Dr. Valentino Vytauto Toločkos pastangomis buvo surinkti prisiminimai apie P. Daunį ir išleista knyga "Skleidęs šviesą tamsoje".
Minint 100-ąsias P. Daunio gimimo metines, buvo didžiulė šventė Utenos rajone ir jo gimtinėje, Paneveržio kaime. Jį pagerbė ir Lietuvos kariuomenės pulkai. Gimtinėje jo atminimui pastatytas ir pašventintas koplytstulpis. Utenos kultūros namuose įvyko šventinis minėjimas, jame skambėjo P. Daunio eilės ir jo sukurtos dainos. P. Daunio dainas atliko choras "Vilnius". Jubiliejaus proga Katalikiškojo Prano Daunio fondo vadovų dėka išleistas proginis pašto vokas su P. Daunio nuotrauka ir užrašu reginčiųjų ir brailio raštu. Tai pirmasis vokas su brailio užrašu Lietuvoje. Vokas atitiko "Lietuvos pašto" ir filatelijos keliamus reikalavimus ir buvo platinamas visoje Lietuvoje, o 2000 m. rugsėjo 16 dieną - P. Daunio gimimo šimtmečio dieną - visa siunčiama korespondencija Utenos pašte buvo ženklinama specialiu P. Dauniui skirtu spaudu.
2000-aisiais metais prie Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno filialo pastato Savanorių prospekte Nr. 204 pritvirtinta atminimo lenta, liudijanti, kad šioje vietoje gyveno, dirbo ir kūrė Lietuvos aklųjų švietimo pradininkas P. Daunys.
Jo atminimą įamžino ir neregiai poetai Vaclovas Areima, Valentinas Čyžas, Stanislovas Krasinskas, Marija Misevičienė (Svetukaitytė), Veronika Norkūnienė ir kt. Kompozitorius Juozapas Kairys pagal Stanislovo Krasinsko žodžius 2000 metais sukūrė dainą, skirtą P. Dauniui.
Šie - 2010 metai - Prano Daunio atminimo metai. Vėl gera proga prisiminti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių organizuotos veiklos pradininką. Pavasarį vykęs LASS narių meninės raiškos ir kūrybos festivalis "Aš muzika, daina ir meile dalinuos" buvo skirtas Prano Daunio šviesiam atminimui - 110-osioms gimimo metinėms. Įvairiuose koncertuose skambėjo P. Daunio kūriniai ir šiam žmogui skirtos poetų eilės.
Lietuvos aklųjų biblioteka paruošė proginę kompaktinę plokštelę "Kibirkštis įžiebė ugnį," skirtą P. Dauniui ir jo pasekėjams. Joje surinktos visos P. Daunio sukurtos dainos, kurias atlieka valstybinis choras "Vilnius". Skamba 1931 metų archyviniai įrašai - dainuoja Kipras Petrauskas, o jam akompanuoja du neregiai kanklininkai: Pranas Daunys ir Jurgis Pratkevičius - tai patys seniausi išlikę neregių muzikantų įgrojimai, saugomi bibliotekos Tiflotyros skyriaus fonduose. Taip pat girdėsite neregių poetų eiles, skirtas P. Dauniui, ir LASS narių, profesionalių dainininkų, atliekamus kūrinius. Lietuvos aklųjų biblioteka artėjančio jubiliejaus proga jau birželio mėnesį paruošė kilnojamąją fotonuotraukų parodą. Su paroda, skirta P. Dauniui, galės susipažinti įvairių šalies vietovių gyventojai.
Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas ir LASS Utenos rajono filialo pirmininkė Gražina Vilutienė pasirūpino, kad P. Daunio gimtajame Paneveržio kaime būtų sutvarkyta aplinka, atnaujintas jo atminimui pastatytas koplytstulpis.
Svarbiausias Prano Daunio metų renginys - Kaune, aklųjų ir silpnaregių veiklos lopšyje. Tai gražu, simboliška ir prasminga: Kaune neregiai, vedami P. Daunio ir kitų bendraminčių, pradėjo veiklą, kuri tęsiasi iki šiol. Šiame mieste P. Daunys praleido du trečdalius savo gyvenimo, čia jis puoselėjo pirmuosius organizuotos aklųjų veiklos daigus, čia jis kūrė, rašė ir leido savo knygas, čia gyveno geriausi jo draugai. Rugsėjo 17 d. numatoma daug renginių ir iškilmingas koncertas. Šių metų Baltosios lazdelės renginiai, vyksiantys spalio mėnesį, taip pat bus dedikuojami šiam garbiam žmogui.
Šį straipsnį norime užbaigti gražia LASS narių kauniečių iniciatyva. Ankstyvą šių metų pavasarį jiems gimė puiki mintis - įamžinti P. Daunio atminimą, pastatyti jam paminklą. Sumanytojai mano, kad tinkamiausia vieta - Žaliakalnis, netoli tos vietos, kur gyveno P. Daunys ir veikė Kauno aklųjų institutas. Lėšų tikimasi surikti kreipiantis į visuomenę, į geros valios žmones. Tikime, kad šis sumanymas taps kūnu ir Lietuvoje bus pastatytas pirmasis paminklas neregiui.
