MINTYS
NUOSTABUS GYVENIMO NUOTYKIS
Vilijos Dumbliauskienės vardas mūsų žurnalo skaitytojams, besidomintiems poezija, tikrai žinomas. 2006 metais poetė išleido eilėraščių knygą "Lemtis dilgėlynų delnais", o šiais metais jau pasirodė nauja jos eilėraščių knyga "Baltosios gervelės rožinis". Šių metų aklųjų ir silpnaregių literatų kūrybos konkurse Vilijos eilėraščiai sulaukė irgi palankaus vertinimo.
"Mūsų žodžiui" duotame interviu Vilija dalijasi mintimis apie savo kūrybą.
"M.Ž." Kada pradėjote rašyti eilėraščius?
V. D. Labai sunkus klausimas. Tiesą sakant, pati nežinau. Užrašinėti pradėjau kokie metai prieš pasirodant pirmajai mano eilių knygelei, t.y. maždaug apie 2005 - uosius. Kodėl sakau "užrašinėti"? Todėl, kad manau: tie eilėraščiai atsirado kur kas anksčiau, tik tarsi kokiame tvirtame kevale glūdėjo, kol tas kevalas neišlaikęs kartą trūko. Ir tuo metu atrodė, kad aplinkui daugiau nieko nėra, tik poezija. O kai užrašiau tai, kas lyg savaime veržėsi, turėjo praeiti daug laiko, kad vėl įstengčiau ką nors vertingo sukurti.
"M.Ž." Sakote, kad eilėraščiai glūdėjo "tarsi tvirtame kevale", po to buvo užrašyti ir vėl praėjo daug laiko, kol "sukūrėte ką nors vertinga". Susidaro įspūdis, kad pagrindinis jūsų rašymo būdas - išlaukti savo eilėraščio, subrandinti jį, o tada belieka užrašyti. Ar tai tiesa?
V. D. Nevisiškai taip. Šitaip buvo, kol pirmą kartą juos užrašiau popieriuje. O apskritai, manau: nėra kokios nors konkrečios taisyklės, kurios nuolatos laikyčiausi rašydama eiles. Tiesiog rašau ir parašau... arba rašau ir nepavyksta... arba nerašau, tačiau be galo ilgiuosi to rašymo...
"M.Ž." Jei reikėtų save apibūdinti kaip poetę, kokius savo lyrikos bruožus išskirtumėte pirmiausia?
V. D. Nemoku analizuoti ar kaip nors interpretuoti nei savo kūrybos, nei kieno kito. Jei perskaičiusi eilėraštį, ką nors širdyje pajuntu, tokia poezija man turi vertę. Jei skaitant širdis nesuvirpa - tokia kūryba nėra įdomi.
"M.Ž." Tada gal galėtumėte pateikti konkrečių jums patikusios poezijos pavyzdžių, kurie itin suvirpino jūsų širdį.
V. D. Nesu įsimylėjusi kurio vieno poeto. Skaitydama randu ne vieną nuostabų posmą. Tačiau manau, jog esu per menkai skaičiusi įvairios poezijos, kad galėčiau turėti labai tvirtą nuomonę šiuo klausimu. Žinoma, šilta sieloje, kai skaitau Just. Marcinkevičiaus eiles. Nuostabius jausmus žadina Nijolės Miliauskaitės kūryba. Nenusakomą sielos virpėjimą sukelia Salomėjos Nėries poezija. Joje girdžiu skambančią tylutėlę melodiją, kuri tarsi skamba asmeniškai man... Kartą jos gimtadienio naktį, t.y. lapkričio 17 d., sėdėdama prie uždegtos žvakelės užrašiau: "Ant Tavo liūdnojo gimtadienio / Žvakelės šilumą delnais vidurnakčio pilu. / Mus skiria amžinybės supustytos dykumos, / Bet tu šalia... - šiąnakt juntu." ("Eilėraštis poetei").
"M.Ž." Kaip nusprendžiate, kad parašėte gerą eilėraštį?
V. D. Neskirstau eilėraščių į gerus ir blogus. Intuityviai bandau pajusti, ar eilėraštyje yra sielos, ar ne. Vadinu juos pavykusiais arba nepavykusiais. Pavykęs - tikras eilėraštis. O nepavykusio - eilėraščiu nelaikau.
"M.Ž." Kada dažniausiai rašote? Ar ilgai redaguojate savo eilėraščius?
V. D. Kai pavyksta nugrimzti tuose slėpininguose, saulėtuose dangaus ežeruose, galiu kelias dienas ir naktis negrįžti... Dirbu visus kasdieninius darbus, tačiau esu ne čia, tarsi kokiuose svaigiuose rūkuose klajoju.
Atsitinka taip, kad parašau eilėraščių, kurių visiškai neprireikia redaguoti. Kai kuriems - tinkamos žodinės išraiškos tenka ieškoti ilgai. Būna ir taip, jog užrašytos kelios eilutės ar posmelis eilėraščio pavidalą įgauna tik po pusmečio ar po metų. Juk kiekvienas eilėraštis - tai skirtingu metu iškvėptas sielos atodūsis. Ir kiekvieną kartą širdis pulsuoja skirtingu emociniu ritmu.
"M.Ž." Saulėti dangaus ežerai, svaigūs rūkai - visa tai poetiniai įvaizdžiai, kuriais nusakote ypatingą sielos būseną, palankiausią eilėraščiams kurti. Nebaigti eilėraščiai - tai tarsi pasibaigusios laimingos būsenos blankūs šešėliai. Kaip išgyvenate kasdienybės rutiną? Gal poetui kasdienio gyvenimo našta sunkesnė?
V. D. Manau, kad kasdienybės rutina yra tam tikras išbandymas kiekvienam. Na, o aš - tikrai negalėčiau pasigirti, kad moku puikiai su ja susitarti. Tenka gana dažnai su savimi rimtai pasikalbėti... Sakau sau, kad yra daug pareigų, kurias privalau atlikti, ir viskas. Bet kai kartais protas ir širdis pasiutusiai negirdi vienas antro, iš to žiauraus chaoso, žiūrėk, ir atsiranda koks posmas. Na, bet džiaugsmo čia tikrai nedaug.
"M.Ž." Ar būna momentų, kai suabejojate savimi kaip poete?
V. D. Negalvoju apie tai. Kai išgirstu taip save pavadinant, pasidaro truputėlį nejauku. Poetas man asocijuojasi su burtininku, sugebančiu prakalbinti daugybę slėpinių. Ar man šitai pavyksta? Kartais. Ir atrodo, kad aš tik pačiais pirštų galiukais prisiliečiu prie tų paslaptingųjų pasaulių.
"M.Ž." S. Geda viename interviu yra sakęs, kad "poezija - stiprių individų troškimas savaip įsitvirtinti šioje laikinoje žemėje". O kaip kūrybą apibūdintumėte jūs?
V. D. Kūryba man - savęs realizavimas. O kai gali realizuoti save, esi laimingas. Poezija dovanoja didžiulę laimę mano sielai. Bet juk laimė slypi trumpoje akimirkoje, o jai praėjus, lieka dar stipresnis troškimas vėl tą akimirką patirti - nerimas ir ilgesys nuolatos neduoda ramybės. Ir lieka amžinas tos laimės siekimas.
Kūryba dovanoja galimybę būti savimi. Čia nereikia apsimetinėti - visas kaukes palieku šioje pusėje ir žengiu per baltųjų lelijų slenkstį su skaisčiu tyrumu... Ir vis ilgiuosi, trokštu kuo dažniau tenai sugrįžti, bet šitas "kaukių pasaulis" ne visada sutinka išleisti... Jo painieji voratinkliai tokie vanagiškai pikti ir labai labai klastingi.
Ilgai ilgai nesuvokiau - ką čia veikiu... Ir Ji, neištvėrusi tokio nesupratimo, kartą šiltai prigludo prie speigo nukamuotos mano širdies ir tylutėliai sušnibždėjo kažką, tik aš nesupratau. Tačiau nuo šio mirksnio pradėjau atidžiau klausytis, kas dedasi mano širdyje. Dabar jau žinau, kad turiu nuostabiuosius, saulėtus dangaus ežerus. Čia tiek daug šviesos, šilumos, džiaugsmo. Tačiau visai vienas žmogus nemoka ir negali ilgai džiaugtis, jam reikalingi kiti žmonės. Koks nuostabus gerumas užlieja sielą, jei mano džiaugsmas pradžiugina kitą sielą, padovanodamas kvepiantį radastos žiedelį, švelniąją baltosios gervelės plunksnelę... Taigi, galiu tvirtai pasakyti, jog kūryba - nuostabus mano gyvenimo šioje žemėje nuotykis.
"M.Ž." Poeziją vadinate savirealizacijos aktu, nusimestos kaukės laiku, nuostabiu savo gyvenimo nuotykiu. Kartais apie moterų poeziją kalbama, kad ji pernelyg sterili, egzaltuota, perdėta. Ar nenorėtumėte poezijoje bravūriškai užsidėti visai kitokios moters kaukę? Kalbu apie kitokių poetinių galimybių ieškojimą.
V. D. Nesu uždara naujovėms. Užsibuvimas kokiame viename taške nėra teigiamas reiškinys. Ieškoti kažko, dar nesurasto, neatpažinto, savo sieloje, manau, labai įdomu, netgi būtina. Na, o keistis tam, kad būtum madingas, - tai juk paaugliškas būdas tapti populiariam, matomam. Manęs šitai tikrai nedomina.
"M.Ž." Jūsų kūrybiniai impulsai - kokie jie?
V. D. Kai sprangios, tirštos dulkės kėsinasi uždusinti savo piktame glėbyje, man būtinai reikia prisiglausti ir kūnu, ir siela prie žemės... prie dangaus... Kad atgaučiau pusiausvyrą, kad pajėgčiau ištarti burtažodį, atveriantį slaptingąsias gelmes. Taip pat man tuomet labai reikia tikros muzikos ir tikro šilto žodžio...
"M.Ž." Ar ilgai galite nerašyti? Kokią vietą jūsų gyvenime kūryba užima apskritai?
V. D. Baisu, kai apie tai kada susimąstau. Nutinka taip, kad neužrašinėju labai ilgai to, kas širdyje vyksta. O ten - kažkoks nenutrūkstamas procesas... Tik kai, rodos, visai be priežasties ima piltis ašaros, sau pasakau: "O, tai vargšė mano siela! Matyt, vėl sklidinai prisipildė krištoliniai jos šuliniai".
Tuomet pripuolamai skubu užrašinėti, ką tos trapiosios gelmės šnibžda. Tačiau tikrai ne visuomet tą šnibždesį pavyksta užrašyti. Būna skaudu... Gal ką labai svarbaus pražiūrėjau, užmiršau, nesupratau...
"M.Ž." Konkurse "Brailio raštas keičia mano gyvenimą" jūsų rašinys atrinktas antrajam etapui. Tai liudija prozininkės gabumus. Ar daug rašote proza?
V. D. Proza nerašau. Tikriausiai, dar nesubrendau. O kad apie tai kartais pamąstau - tiesa. Galbūt - kada nors ateityje?
"M.Ž." Ačiū už pokalbį.
