NEREGYS IR VISUOMENĖ

Vytautas GENDVILAS

Į SPEKTAKLĮ - DU KARTUS

Gegužės 20 dieną sostinėje prasidėjo trečiasis debiutų festivalis "Tylos!". Jame savo darbus pristato Rimo Tumino kurso magistrantūros studijas baigiantys aktoriai ir režisieriai, Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio globojamas aktorių kursas "Trupė liūdi" bei teatro "Lėlė" aktorių lėlininkų kursas. Festivalyje "Tylos!" planuota pristatyti net trisdešimt vieną spektaklį. Ar visi ir įvyko, kiek buvo pažadėta? Ne tai svarbiausia. Mums, akliesiems ir silpnaregiams, svarbu, kad tarp įvykusių buvo "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams". Šio spektaklio-performanso režisierė būsimoji lėlininkė aktorė Karolina Žernytė, dailininkai - Ieva Juršėnaitė ir Lukas Pacenka. Spektaklis parodytas Kvadrato scenoje, Vilniuje (Vasario 16-osios g. 2 A).  

Įprastai spektakliuose dalyvauja artistai ir žiūrovai. Čia gi atsirado dar viena dalyvių grupė - žiūrovai-artistai. Spektaklio-performanso sumanymas yra maždaug toks. Į nedidelę salę renkasi žmonės. Salė, kurioje teko stebėti spektaklį, greičiau ne salė, o tik vaidinimui pritaikytas kambarys. Tas kambarys yra paprastame name. Kad į jį patektum, turi pereiti kitus namo kambarius. Juose ir įvyksta pirmasis žiūrovų ir artistų susitikimas, šioks toks susipažinimas. Pažinties metu ir "gimsta" trečioji spektaklio dalyvių grupė - žiūrovai-aktoriai. Kitaip tariant, spektaklio kūrėjai keliems žiūrovams pasiūlo patirti kažką naujo. Pradžioje žiūrovu-artistu turėjo tapti vienas žmogus - neregys. Tačiau vaidinant renginys tapo spektakliu keliems žmonėms. "Išrinktųjų" grupėn patekti gali kiekvienas - tiek gerai matantis, tiek ir neregys. Mat visiems dalyvaujantiems žiūrovams yra užrišamos akys. Na, o toliau prasideda spektaklis-performansas šešioms žmogaus juslėms. Žiūrovas-aktorius turi išsiversti su penkiomis, nes jo akys uždengtos. Salėje sėdintiems žiūrovams juslių lieka dar mažiau. Na, nebent jie jaučia skonį, kai kitas valgo, jaučia daiktus, kai kitas juos liečia. Taigi, tie šeši pojūčiai atsiranda tik visas spektaklio dalyvių grupes "sujungus" į vieną.  

Prasideda spektaklis. Karolina Žernytė, Asta Stankūnaitė, Imantas Precas, Mindaugas Černiauskas, Karolis Algimantas Butvidas ir Jūratė Trimakaitė dainuodami į sceną atsiveda sutikusius performanse dalyvauti žiūrovus ir pasodina juos ant kėdžių scenoje priešais žiūrovus. Pasikeisdami aktoriai "neregiams" pasakoja iš pasakų supintą istoriją. Į pasakojimą visomis juslėmis panirti priverčia aktorių veiksmai scenoje. Tekstui iliustruoti naudojama viskas - kvapas, garsas, skonis, prisilietimas. Jei herojus plaukia jūra, tai ima siūbuoti "neregio" kėdė kilnojant lentas, ant kurių ji stovi, jei pasakojime "skraido" bitės, tai jos apie žiūrovą-artistą taip pat pradeda skraidyti, retkarčiais "nutūpdamos" tai ant rankos, tai ant veido. Jei herojus valgo, geria, geria ir "neregys". Sklinda pakulų, kvepalų, dūmų kvapas, virš galvos lyja lietus, teška vanduo, darosi tai karšta, tai šalta, už kelnių klešnių griebia šunys, iš rankų veržiasi pavadėlis...  

Į performansą neįtraukti žiūrovai žiūri, klausosi, uodžia ir kartu stebi "bandomųjų triušių" reakciją. O ta reakcija įvairi - nepasitikėjimas, nustebimas, gal baimė. Bet kuo toliau, tuo daugiau geranoriško nustebimo, šypsenos, džiaugsmo, laukimo - kas čia dar nutiks? Sakysite, kad neįdomu. Įdomu, ir dar kaip įdomu. Nagi, prisiminkite: gėlėta pieva, jis prisnūdo, o ji kutena jo nosį šiaudeliu, jis raukosi, baido "musę". O čia viskas labai panašu, tik šimtą, gal net kelis šimtus kartų geriau.  

Spektaklis baigiasi. Performanso kūrėjai ir dalyviai susikimba už rankų ir palieka sceną. Audringi plojimai. Kiekviena grupė "gavo savo": artistai suvaidino spektaklį ir įgyvendino sumanymą, žiūrovai pamatė spektaklį, pasižiūrėjo kažką nauja, dar nematyta. Artistai-žiūrovai taip pat "pasižiūrėjo" spektaklį, dalyvavo jame. Ir dar vienas dalykas: jie beveik nepajuto, kad vos ne valandą buvo neregio kailyje.  

Nesu didelis teatro specialistas ar kritikas, tačiau keletą kartų esu keliuose spektakliuose per sceną "perėjęs". Todėl ir norisi savo nuomonę pasakyti. Prieš kokį dešimtmetį teko matyti spektaklį, kuriame vaidino vien visiškai nematantys žmonės. Teko klausytis ir neregių sukurtų radijo vaidinimų. Matyt, esate girdėję ir apie užeigas, kuriose žmonės vaišinami visiškoje tamsoje, tačiau apie šventę penkioms žmogaus juslėms bent jau aš iki šiol nebuvau girdėjęs. Tad labai džiaugiuosi, kad jauniems žmonėms, o tiksliau, Karolinai Žernytei, į galvą atėjo tokia šauni mintis. Reikia padėkoti jauniesiems aktoriams, kad jie neregio pasaulio pristatymą gerai matančiam žmogui nuo maistu apkrauto stalo perkėlė į naują erdvę - teatro sceną. Mano supratimu, tai naujas žingsnis. Tai galime pasakyti ir sau, ir užsieniečiams pasigirti.  

Sumanymas puikus. O ir įgyvendintas gerai. Jaunieji artistai ne tik vaidino, dainavo, bet ir jau vardintas penkias jusles žadino. Kad tos juslės reikiamu laiku "prabustų", reikėjo laiku reikiamoje vietoje turėti reikiamą daiktą. Tų daiktų - tikra begalė. Juose turi degti liepsna, iš jų turi varvėti vanduo, jie turi skambėti, skleisti kvapą. Visus tuos daiktus reikia prieš spektaklį tvarkingai pasidėti, spektaklyje prisiminti ir be šurmulio susirasti, o pasinaudojus - tvarkingai pasidėti, kad kitą daiktą imant jau naudotas nenukristų ir nesukeltų nereikalingo triukšmo ar garso. Scenoje buvę paliudys, kad tikrovėje tai nėra taip jau paprasta. Bet čia gal pats lengviausias dalykas. Daug svarbiau rasti ryšį su žiūrovu. Jei šį ryšį sukurti pavyksta, tai pavyksta ir pats spektaklis. Šiuo atveju buvo kur kas sunkiau: reikėjo įgyti ant scenos sėdinčių žmonių pasitikėjimą, kiekvienas bet kuriuo momentu iš jų galėjo nusiimti raištį, pradėti šaukti - "ką jūs darote, prašau tuojau pat baigti", "aš bijau". "Bandomieji triušiai" galėjo pabėgti nuo scenos ir spektaklis galėjo bet kuriuo metu nutrūkti. Tačiau to neįvyko. Visi išlaikė bandymą iki galo. Aktoriams kartu reikėjo nepamiršti ir salėje sėdinčių žiūrovų: jiems taip pat neturėjo pasidaryti nuobodu, jie turėjo viską gerai matyti.  

"Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" - Lietuvos teatro ir muzikos akademijos ketvirto kurso aktorių lėlininkų diplominis darbas. Labai gaila būtų, kad šis puikus sumanymas liktų tik diplominis darbas. Būtų gerai, kad visi spektaklyje vaidinę "bitinėlio pasakas" sektų toliau.  

Paklausta, ar diplominio darbo pristatymu pedagogams ir publikai viskas nesibaigs, jaunoji režisierė K. Žernytė sakė, kad dar nežinanti, kaip, kokiu būdu, bet šis spektaklis gyvuos ir toliau. Tuo tiki ir ji, ir jos kolegos - jaunieji lėlininkai.  

O į "Bitinėlio pasaką šešiems pojūčiams" siūlyčiau eiti mažiausiai du kartus: vieną kartą reikėtų pasižiūrėti, o kitą - padalyvauti. Ar pirmiau žiūrėti, ar dalyvauti, tegul kiekvienas pats nusprendžia. Svarbu, kad spektaklis gyvuotų. To noriu palinkėti ir aktoriams, ir būsimiems žiūrovams, ir aktoriams-žiūrovams. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]