PROJEKTAI

Ramunė BALČIKONIENĖ

LASS NAUJOKAI NELIKO BE DĖMESIO

Birželį vyko, matyt, pirmoji LASS istorijoje stovykla šios organizacijos naujokams "Aktyvus LASS - aktyvus visuomenėje". Stovykla vyko Zelvoje, dalyvavo 12 žmonių, neseniai įstojusių į LASS. Dalyviai susirinko iš įvairių Lietuvos vietų - Kauno, Vilniaus, Širvintų, Švenčionių, Varėnos, Utenos... Didžiajai daugumai jų netikėtai ištikusios regėjimo problemos buvo (ar dar tebėra) vienas rimtesnių gyvenimo išbandymų. Stovyklai vadovavo LASS pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė ir VšĮ LASS centro tarybos vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Organizuodamos stovyklą, mąstėme apie tris tikslus, ir visus juos, anot pačių stovyklos dalyvių, pavyko pasiekti: 

1. LASS naujokai supažindinti su LASS istorija, struktūra, įstatais, valdymu, LASS lėšų šaltiniais, teikiamomis paslaugomis, LASS narių teisėmis, galimybėmis ir pareigomis. Informacijos tikrai buvo labai daug (anot kai kurių dalyvių, net per daug tokiam trumpam laikui), kilo daug klausimų, tačiau visi dalyviai sėkmingai "išlaikė egzaminus" - atsakė į testo apie LASS klausimus.  

2. Stovyklos dalyviams suteikta vilčių tikintis gyventi aktyviau - antrąją stovyklos dieną mus aplankė neregys verslininkas Karolis Verbliugevičius ir neregė gydytoja refleksoterapeutė Jūratė Dalia Baronienė. Abu jie pasidalijo savo patirtimi, papasakojo, kaip įveikė netikėtai ištikusį aklumą, atsakė į daugybę stovyklos dalyvių klausimų apie galimybes įsidarbinti ir dirbti, apie techninės pagalbos priemones, vaikščiojimą su baltąja lazdele, netgi apie pyragų kepimą, draugus, laisvalaikį ir sportą. 

3. Paskutinis, bet tikrai ne mažiau svarbus tikslas - tai, kad stovyklos dalyviai atrado vienas kitą! Jie susidraugavo jau per pirmąsias buvimo kartu valandas, pasikeitė adresais ir telefono numeriais. Labai norisi tikėti, kad nė vienas iš jų daugiau nesijaus vienišas. 

Daugelis LASS naujokų pasakojo, kad sprendimas įstoti į sąjungą nebuvo lengvas - kam gi norisi tapti Aklųjų sąjungos nariu ir sau bei kitiems pripažinti, kad iš tiesų turi regėjimo problemų? Tačiau įstoję nė vienas nesigailėjo. Stovyklos dalyvių manymu, LASS - tai organizacija, kurios nariai turi pirmiausia padėti vienas kitam, kad likimo draugams būtų lengviau. Visi jie pasiryžę skatinti prastai matančius žmones jungtis į LASS narių būrį. Beje, dauguma stovyklos dalyvių pabrėžė, kad informacijos apie sąjungą labai trūksta. Tad ateityje mums visiems teks galvoti, kaip dar plačiau paskleisti informaciją apie LASS.  

Kadangi stovykla vyko tuo pačiu metu, kaip ir medžio drožėjų pleneras "Pojūčių takas", LASS naujokai aplankė drožėjų dirbtuves po atviru dangumi, susipažino su menininkais bei jų dirbiniais ir skolinosi iš kolegų pliauskų vakaro laužui įkurti. 

Nors stovyklos darbas buvo intensyvus, vakarais niekas neskubėjo ilsėtis - stovyklos dalyviai vakarojo prie laužo, dalijosi įspūdžiais su naujais draugais. Daugumai jų tai buvo pirmas kontaktas su tokiais pačiais kaip jie - taip pat prastai matančiais, patiriančiais tuos pačius gyvenimo sunkumus ir gebančiais pasijuokti iš kasdienių nesklandumų. 

Paskutinę dieną, vertindami stovyklos veiklas, dalyviai teigė: "Jei būtų galima, duočiau 11 balų", "Tokių stovyklų būtinai reikėtų daugiau", "Daug sužinojau apie LASS - net neįtariau, kad sąjungoje tiek visko vyksta!", "Esu dėkingas LASS, kad ji yra". Neįprastą (ir netrumpą!) įvertinimą gavome iš stovyklos dalyvio Vytauto Romeikos - kviečiame su jo tekstu susipažinti ir jus! 

* * * 

"Sveiki, žurnalo "Mūsų žodis" skaitytojai! Esu Vytautas, dvidešimt dvejų metų kaunietis. Nuo vaikystės žinojau, kad yra Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, žinojau, kur yra Kauno filialas, bet niekada nemaniau, kad vieną dieną pačiam reikės praverti šios sąjungos duris. Deja, gyvenimas nemažų išbandymų paruošė ir man.  

Pablogėjus sveikatai kreipiausi į gydytojus. Jie man pranešė, kad turėsiu ruoštis nosiaryklės auglio šalinimo operacijai. Prieš operaciją buvo atliekama daug įvairių procedūrų - per vieną iš jų praradau kairės akies regėjimą. Tai įvyko 2008 m. lapkričio 11 dieną, likus trims dienoms iki mano gimtadienio. Nebloga ta proga "dovana". 

Pasveikęs nutariau stoti į LASS. Mane labai nuoširdžiai priėmė Kauno filialo pirmininkė Roma Girnienė. Ji su dideliu entuziazmu papasakojo, kuo aš, kaip sąjungos narys, galiu užsiimti. Papasakojo apie būrelius, įvairias išvykas, apie kitokias galimybes prasmingai praleisti laiką.  

Vieną dieną R. Girnienė pasiūlė vykti į stovyklą "Aktyvus LASS - aktyvus visuomenėje". Sutikau. Vykau į stovyklavietę gerai nusiteikęs, maniau - atsipalaiduosiu, pailsėsiu, bus smagu ir linksma. Iš tiesų taip ir buvo. Susipažinau su sąjungos nariais, susidraugavome, daug bendravome, juokavome. Nemažai sužinojome apie LASS istoriją, įstatus, sąjungos struktūrą ir veiklą, nemažai apie tai diskutavome su stovyklos vadove Ramune Balčikoniene ir vyriausiąja specialiste Audrone Jozėnaite. Daug sužinojau apie šią sąjungą. Buvau geros nuotaikos tol, kol artimiau nesusipažinau su stovyklautojais, kol neišklausiau kiekvieno iš jų nelaimių, nesužinojau, kaip gyvenimas juos nuskriaudė. Tada nuliūdau. Suvokiau: ši stovykla gerokai skirsis nuo stovyklų, į kurias aš važiavau, kai buvau paauglys. Supratau: čia nelakstysim basi po žolę, nežaisim krepšinio, futbolo... Man pasidarė gaila žmonių, kurie negali pajusti visų gyvenimo teikiamų malonumų. Kai susipažinau su LASS istorija ir veikla, kai sužinojau, kad pagrindinis šios sąjungos tikslas yra padėti žmogui drąsiai eiti toliau gyvenimo keliu, galiu teigti: ši organizacija mane įtikino - galima prasmingai gyventi ir neįgaliam. Aš nematau tik viena akimi, aš tikrai galiu padėti žmogui, kuriam yra blogiau nei man, ir visada padėsiu, jei matysiu, kad to reikia. 

Antrą stovyklos dieną pabudau ir visą rytą vaikščiojau nusiminęs, susimąstęs - nuotaikos nebuvo. Žinojau, kad po pietų pas mus pabendrauti ir apie save papasakoti atvažiuos gydytoja Dalia ir verslininkas Karolis. Maniau: šie žmonės papasakos savo gyvenimo istorijas ir man pasidarys dar blogiau, vienu momentu net norėjau kuo greičiau grįžti namo... Pavalgę pietus visi susėdome pasiklausyti šių dviejų žmonių gyvenimo istorijų. Dalios ir Karolio veiduose nebuvo jokių liūdesio ar nusivylimo žymių, jie pasakojo apie save su šypsena veide ir man tai pasirodė labai keista. Supratau: jie neturi laiko liūdėti, jie nekaltina nieko, kad nutiko taip, kaip nutiko. Supratau ir kitką: šiems regėjimo netekusiems žmonėms vienas iš gyvenimo ramsčių buvo LASS. Per keturias mūsų bendravimo valandas Karolis ir Dalia sugebėjo įkvėpti man tiek optimizmo, kad suvokiau: jei vieną dieną tapsiu neregiu, nebus ko nusiminti ar save graužti. Esu įsitikinęs - LASS manimi pasirūpins. Žinau, kad ši sąjunga būtų svarbiausias mano gyvenimo ramstis.  

Apie stovyklą galiu pasakyti trumpai: ji man tikrai buvo labai naudinga, čia aš daug ką supratau ir daug ko išmokau."  

Vytautas ROMEIKA 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]