GYVENIMO AKTUALIJOS

Audronė JUOZĖNAITĖ

PAVAŽINĖJUS PO SAVIVALDYBES

Projektas įsibėgėja 

Įsibėgėjo Lietuvos neįgaliųjų forumo vykdomas projektas "Naujų neįgaliųjų įsidarbinimo iniciatyvų skatinimas valstybinėse institucijose ir savivaldybėse", kuriame dalyvauja ir LASS atstovai. Apie šį projektą ir jo pirmąjį etapą jau buvo rašyta 5 "Mūsų žodžio" numeryje. Antrasis etapas - seminarai su savivaldybių atstovais - vyko du su puse mėnesio, nuo balandžio iki birželio pradžios. Šiuos seminarus tiksliau būtų pavadinti diskusijomis, nes juose buvo siekiama neformalaus bendravimo ir atvirumo. Diskusijų tema - naujų neįgaliųjų įsidarbinimo iniciatyvų skatinimas valstybinėse institucijose bei savivaldybėse. Kodėl savivaldybėse? Todėl, kad vis daugiau ir daugiau paslaugų "nueina į bendruomeninį lygį", todėl, kad užimtumo rėmimo politikos įgyvendinančios institucijos yra ir savivaldybės. Savivaldybių institucijos ir įstaigos dalyvauja įgyvendinant tokias aktyvios darbo rinkos politikos priemones kaip viešųjų darbų organizavimas, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas, savarankiško užimtumo rėmimas. Europos Sąjungos politika, kurios direktyvomis remiasi ir mūsų šalies politika, - tai ne lengvatų ir socialinių išmokų mokėjimas, skatinama tobulinti aplinką, gerinti ir plėtoti socialines paslaugas, visapusiškai pritaikyti visuomenę visoms visuomenės grupėms. O juk savivaldybės ir yra arčiausiai žmonių. Deja, situacija darbo rinkoje labai liūdna. Oficiali statistika teigia, kad 61 proc. Lietuvos gyventojų nėra ekonomiškai aktyvūs. Tarp neįgaliųjų šis skaičius yra kur kas didesnis.  

Diskusijos 

Į diskusijas penkiasdešimtyje seminarų buvo kviečiami savivaldybių administratoriai, jų pavaduotojai, teritorinių darbo biržų vadovai ir specialistai, seniūnai, savivaldybių socialinio skyriaus vedėjai ir jų pavaduotojai, kiti specialistai. Buvo sutarta, kad šiose diskusijose bus kviečiami dalyvauti ir neįgaliųjų organizacijų pirmininkai. Diskusijas vedė keli atstovai iš skirtingų neįgaliųjų organizacijų. Projekto vadovei teko labai nelengvas uždavinys suorganizuoti 50 susitikimų. Anaiptol ne visos savivaldybės noriai leidosi į kalbas. Kokios dar čia gali būti kalbos apie neįgaliųjų įdarbinimą, kai šitokia milžiniška bedarbystė visoje šalyje? Laiko gaišinimas - daugiau nieko! Nors tokie žodžiai ir nebūdavo ištarti, bet juos galima buvo justi. Gal kam nors ir atrodo keista, bet, matyt, pats laikas visur pradėti kalbėti apie neįgaliųjų įdarbinimą (ir ne tik jų, bet ir visų kitų socialinei atskirčiai priklausančių žmonių). Jau praeitame straipsnyje buvo minėta, kad net tokia turtinga šalis kaip Norvegija (priminsiu, kad projektą finansuoja Norvegijos fondai) labai susirūpinusi dideliu pensijų ir socialinių išmokų gavėjų skaičiumi, o ką jau kalbėti apie Lietuvą. Visai neseniai paviešintoje Lietuvos valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcijoje pastebima, kad Lietuvoje netekto darbingumo lygio siekiama kaip statuso, užtikrinančio pastovų pajamų šaltinį nepriklausomai nuo dabartinės veiklos. Gal todėl Lietuva tampa neįgaliųjų tauta? Iš 2008 m. paskirtų pensijų didžiausią dalį (24,2 tūkst.) sudaro netekto darbingumo pensijos, o senatvės tik 20,8 tūkst. 2009 metais padėtis nepasikeitė. Tokių proporcijų vargu ar Europoje kur rasime.  

O ką jie žino? 

Diskusijų metu buvo siekiama kuo neformalesnio ir atviresnio bendravimo. Tai daugumoje savivaldybių, išskyrus keletą, pavyko. Atmosfera imdavo kisti jau po pirmųjų minučių, kai prasidėdavo neformalus bendravimas tarp diskusijų vedėjų ir dalyvių. Pokalbio pradžioje visiems, išskyrus neįgaliųjų organizacijų vadovus, būdavo duodami lapeliai, kuriuose užrašyta negalia (aklumas, kurtumas, psichinė, proto negalia, asmenys su persodintu inkstu, Dauno sindromas ir pan.). Dalyviai buvo prašomi pasakyti, kaip žmogus, turintis tą negalią, gyvena, ar jis gali dirbti ir ką gali dirbti. Atsakymų būta labai įvairių: juokingų ir keistų, liūdinančių ir paskatinančių. Geriausiai žmonės suvokia fizinę negalią turinčių žmonių problemas. Beveik visad būdavo pastebima, kad, jeigu būtų sutvarkyta fizinė aplinka, tai tokie žmonės galėtų dirbti labai daug kur. Mane, žinoma, labiausiai domino, ką dalyviai pasakys apie aklųjų galimybes. Deja, atsakymai dažniausiai liūdindavo. Daugiausiai dalyviai atsakydavo, kad aklieji gali dirbti rankomis mechaninį darbą. Kai kurie vyresniosios kartos dalyviai prisiminė, kad anksčiau buvo dideli aklųjų kombinatai. Jaunesni dalyviai, bent jau keletas jų, paminėdavo ir aklųjų sugebėjimus dirbti su naujomis technologijomis, nors ką konkrečiai - jie nežinojo. Tik paminėjus masažą, kai kas vis dėlto prisimindavo, kad yra girdėjęs ar net pažįsta dirbančius regėjimo neįgaliuosius. Apibendrinant galima pasakyti, kad visuomenės švietimo srityje dar daug neartų dirvonų.  

Ką mano darbdaviai 

Į diskusijas buvo kviečiami ir darbdaviai. Jų buvo tik vienas kitas, nors į savivaldybių administracijos vadovus ir jų pavaduotojus bei seniūnus taip pat galima ir reikia žiūrėti kaip į darbdavius. Diskusijose išryškėjo didelė takoskyra tarp darbdavių ir kitų socialinės srities specialistų. Teoriškai vos ne visi supranta, kad darbas būtinas ir svarbus visiems žmonėms, tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems. Taip, tai svarbu, tai humaniška, tai naudinga valstybei, bet įdarbinti turi kažkas kitas. Buvo pastebėta, kad darbdaviai neturi pakankamai informacijos apie neįgaliųjų sugebėjimus dirbti, daug painiavos sukelia neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išrašas "nedarbingas". Rimta kliūtis įsidarbinant - menkas neįgaliųjų išsilavinimas, nepritaikytas transportas ir fizinė aplinka bei pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka. Daugelis neįgaliųjų skundėsi, kad darbo birža net nepriima neįgaliųjų. Tokių faktų iš tiesų yra nemažai, nors darbo biržos atstovai juos griežtai neigė. Savo ruožtu jie kalbėjo ir apie tai, kad nemažai neįgaliųjų registruojasi darbo biržoje ne dėl to, kad iš tiesų norėtų dirbti, o todėl, kad jiems reikia tam tikrų lengvatų. Nemalonu buvo išgirsti ir apie "orines" neįgaliųjų socialines įmones, kai naudojamasi tik neįgaliųjų statusu, siekiant gauti subsidijavimą iš darbo biržos. Dar nemaloniau buvo išgirsti apie perkamas neįgalumo grupes ir dalyvių pasipiktinimą tiek gydytojais, tiek pačių neįgaliųjų piktnaudžiavimu savo bėda. 

Tiesą sakant, dar prieš organizuojant diskusijas, labiausiai bijota, kad savivaldybėse neišgirstume nuomonės, kad šiais sunkiais krizės laikais neįgalieji nėra labiausiai nuskriausti, nes jie gauna neįgalumo pensijas ir turi kitų lengvatų, o sveikųjų, neturinčių darbo, situacija kur kas prastesnė. Džiugu, kad tokią nuomonę teko išgirsti tik vienoje savivaldybėje. Tai rodo mūsų visuomenės brandą.  

"Motyvacija dirbti, motyvacija priimti neįgalųjį į darbą" - šis žodis buvo minimas daug kartų. Tikra tiesa, kad darbdavį samdyti neįgalųjį labiausiai skatina subsidijos neįgaliojo darbo užmokesčiui kompensuoti, darbo vietai įrengti, kitos lengvatos. O jų yra daug! Atrodytų, ko daugiau bereikia? Tik naudokis situacija ir daryk biznį! 

Bet pasirodo, kad praktikoje viskas kitaip. Darbdaviai turi labai daug baimių - ir pagrįstų, ir nepagrįstų. Bijomasi ir atsakomybės (o kas bus, jei neįgaliajam kas nors atsitiks?). Bijomasi, kad visiems aplinkiniams reikės prie jo taikytis. O gal jis daugiau sirgs? Na, o jei žmogus turi proto ar psichinę negalią, tai jau ir visai blogai. Bet, paklausus, ką darbdaviai geriau rinktųsi - sveiką tinginį ar darbštų neįgalųjį, visi rinkdavosi neįgalųjį. Beje, ne kartą buvo labai teisingai pastebėta, kad neįgalusis, žinantis savo ribotas galimybes, yra kur kas lojalesnis ir atsakingesnis darbuotojas už daugelį kitų. 

Bet yra ir kita medalio pusė. Toli gražu ne visi neįgalieji yra suinteresuoti dirbti (kaip, beje, ir sveikieji). Lankantis Kaišiadorių savivaldybėje, darbo biržos atstovė pasakojo, kad 2007 metais, kai buvo jaučiamas Lietuvos ekonomikos pakilimas, Kaišiadorių rajone buvo neįmanoma rasti darbuotojų. Buvo kalbinami visi neįgalieji, bet toli gražu jie neskubėjo pulti į darbo rinką. 

Profesinės reabilitacijos bėdos 

Diskutuota ir neįgaliųjų profesinės reabilitacijos klausimais, o tai - tikras nūdienos skaudulys ne tik akliesiems ir silpnaregiams, bet ir kitų negalių žmonėms. Šią problemą geriausiai žino darbo biržos specialistai, neįgaliųjų organizacijų vadovai ir, žinoma, profesinės reabilitacijos centrų vadovai. Neįgaliesiems įdarbinti iš Europos socialinio fondo skiriami milijonai. Būtent iš šio fondo per darbo biržą darbo vietoms įrengti ir darbo užmokesčiui subsidijuoti pinigus gauna neįgaliųjų socialinės įmonės. Tai gerai, bet kur dingsta milijonai, skirti įvairiems mokymams? Diskusijų metu teko išgirsti labai daug karčių žodžių apie vėjais paleidžiamus neįgaliųjų profesinei reabilitacijai skirtus pinigus. Vienas fizinę negalią turintis jaunas žmogus juokėsi, kad Valakupių profesinės reabilitacijos centre puikiai leido laiką, naudodamasis visomis paslaugomis ir dar gaudamas pašalpą, bet joks mokslas jo nenuvedė į darbo rinką. Ir ko maloniai nepasijausti Valakupių pušynuose už 30 ar 70 tūkst. litų? Tiek kainuoja profesinė reabilitacija. Kaina priklauso nuo programos ir mokymosi trukmės. Ir tai ne iš piršto laužti skaičiai. Juos pateikia darbo birža, juos mini Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Skaičiai gal ir nebūtų tokie gąsdinantys, jei po profesinės reabilitacijos neįgalieji būtų įdarbinti. Deja, jokios garantijos nėra. O čia dar ir ta rizika, kad po profesinės reabilitacijos bus nustatytas didesnis darbingumas ir asmuo gaus mažesnę neįgalumo pensiją. Ypač daug abejonių kelia įvairūs mokymai, kuriuose mokomi darbo biržos atstovai, - jie nuolat keičiasi. Didelės kritikos susilaukė Lietuvos darbo biržos įgyvendintas Europos socialinio fondo finansuojamas projektas "Integracijos į darbo rinką galimybių plėtra". Jau paskelbta, kad nuo šių metų liepos mėnesio pradedamas įgyvendinti dar vienas projektas, skirtas asmenų, turinčių negalią, užimtumui skatinti. Šio projekto preliminari vertė - iki 27,4 mln. litų, iš kurių 19,7 mln. litų yra Europos socialinio fondo lėšos. Pagal šį projektą neįgalieji galės dalyvauti profesinės reabilitacijos programose, o projektą parengė ir įgyvendins Lietuvos darbo birža. Stebina ir piktina tai, kad projektas parengtas nesikonsultuojant nė su viena neįgaliųjų organizacija. 

(pabaiga kitame numeryje) 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]