MINTYS

Martynas VIDUGIRIS

GEGUŽĖS PARAŠTĖS

Iki LASS XXI suvažiavimo liko trys, dvi savaitės, savaitė... Buvo akivaizdu, kad jeigu mūsų ramios būties ir buities nesupurtys žemės drebėjimas, nekils potvynis ar kokia kita stichinė nelaimė, suvažiavimas tikrai įvyks. Dabar, skaičiuodami paskutines gegužės dienas, jau galime pasakyti, kad LASS XXI suvažiavimas įvyko. Jame išrinktas naujas LASS pirmininkas, jo pavaduotoja, LASS centro taryba, revizijos komisija. Suvažiavimo nekantriai laukė daug mūsų organizacijos narių, daug iš jo tikėjosi ir ne tik todėl, kad tai ne kasmet vykstantis ataskaitinis, bet ataskaitinis-rinkiminis suvažiavimas. Ar pateisins LASS XXI suvažiavimas jų viltis ir lūkesčius, turėsime gražaus laiko įsitikinti, o kol kas kelios mintys pačiose visų mūsų taip laukiamo svarbiausio organizacijos forumo išvakarėse ir ką tik jam pasibaigus. 

* * * 

Pirmiausia keletas žodžių apie aukščiausiąją organizacijos valdžią, kurią tuo metu, kai išeis šis žurnalo numeris, jau būsime išsirinkę. Situaciją, kuri susiklostė mūsų organizacijoje nuo praėjusių metų birželio, visi gerai žinome ir dar kartą ją aiškinti reikštų tuščiai gaišti laiką. Turint tai galvoje, šiek tiek keista, kad į aukščiausias pareigas - LASS pirmininko vietą - pretendavo vos trys asmenys. Iš jų vienas - buvęs organizacijos pirmininko pavaduotojas ir vienas jaunas vaikinas, apie kurį niekas negali pasakyti nieko bloga, bet kuris realiai organizacijos veikloje iki šiol nedalyvavo. Pretendentų nepagausino net tai, kad nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio LASS pirmininko vieta praktiškai tapo laisva ir jau tada visiems buvo aišku, kad buvęs pirmininkas Osvaldas Petrauskas į ją nepretenduos. Kodėl buvo tiek daug priekaištų ankstesniajai valdžiai ir tiek maža panorusių imti vairą į savo rankas, dirbti vadovaujantis kitais principais ir kriterijais, nei dirbo O. Petrausko komanda? Valdžios skonis apkarto, per sunki našta? Neturime asmenybių, lyderių, norinčių ir galinčių šitą naštą užsikrauti? Klausiu be trupinėlio ironijos ar sarkazmo. Vieno atsakymo turbūt nerasime: aktyviausi organizacijos žmonės kuria ar jau turi savo verslą, kam nors vadovauja, tie, kas norėtų vadovauti, gal jaučia, kad nelabai pajėgs. Matyt, kandidatų gausos nebuvo dar ir todėl, kad ne visada valdžia teikia tik privilegijas, bet reikalauja ir atsakomybės, supratimo, kad ne viską, juo labiau būdamas nevyriausybinės organizacijos vadovas, gali padaryti, kad ne viskas priklauso nuo tavo gerų norų. Šiaip ar taip, paieškoti priežasčių, kodėl turime tai, ką turime, ir verta, ir įdomu. Ne mažiau įdomus ir kitas reiškinys: niekam ne paslaptis, kad didžiausia opozicija buvusiam pirmininkui ir jo vadovavimo stiliui susiformavo Panevėžyje. Didele dalimi žmones galima suprasti, LASS XXI suvažiavime buvo pasakyta tiesiai šviesiai, kad Panevėžio įmonės praradimas - didelė LASS centro tarybos klaida. Tačiau į naująją LASS CT, į dvi Panevėžio ir Utenos regionui skirtas vietas, pretendavo tik trys žmonės. Kodėl tiek mažai? Ignoravo, netiki savo buvimo taryboje veiksmingumu, neturi tinkamų kandidatūrų, dar kokios nors priežastys? Į šį klausimą pirmiausia turbūt turėtų atsakyti patys panevėžiečiai. 

Kaip pastebėjo vienas iš dabar jau buvusių pretendentų į LASS pirmininkus, jokia valdžia niekada nebus gera visiems. Vis dėlto norėtųsi, kad ji būtų gera kuo didesniam skaičiui ją rinkusiųjų ir ja pasitikėjusiųjų. Kas yra gera valdžia - ta, kuri daug žada, ar ta, kuri ir tuos pažadus vykdo - diskutuojama turbūt jau nuo senovės Atėnų laikų. Į tas diskusijas nesivelsime, tik pastebėsime, kad vienas iš geros valdžios bruožų - ji turi dirbti, ir ne šiaip, tuščiomis apsukomis, bet efektyviai. Bent jau vieno dalyko ankstesniajai mūsų valdžiai tikrai trūko - glaudesnio ryšio su tais, kuriems ji buvo išrinkta atstovauti. Europos valstybių monarchai, didieji kunigaikščiai mėgdavo lankyti savo valstybės provincijas, spręsti ginčus, nesutarimus, tikrinti, kaip gyvena jų ganomosios "avelės". Daugelis, nors rūmuose klestėjo prabanga, gyvendavo tiesiog ant žirgo, karietoje, su kelionės skrynia. Šią praktiką praverstų prisiminti ir mūsų išrinktiesiems. Dalį organizacijoje kilusių problemų, gal net didžiąją dalį, turbūt buvo galima išspręsti dar tik pradėjus joms bręsti, o ne tada, kai subrendo vaisiai. Deja, šito nebuvo, vyravo kabinetinis vadovavimas. Taigi bent kartą per metus, pavyzdžiui, kiekvieną rudenį, aukščiausi LASS "monarchai" turėtų apvažiuoti savo valdas, susitikti su savo ganomaisiais, realiai patirti, kuo gyvena ir kvėpuoja tie, kuriais jiems patikėta rūpintis. Beje, ši nuostata turėtų galioti ne tik LASS pirmininkui ir jo pavaduotojui, bet ir LASS centro tarybos nariams. Nariai renkami pagal regionus ir jiems atstovauja. Tačiau galima į LASS centro tarybos veiklą pažiūrėti ir kitaip: kiekvienas narys yra atsakingas už kurią nors organizacijos veiklos sritį (pvz., fizinės ar informacinės aplinkos prieinamumas) arba bent išmano apie ją šiek tiek daugiau nei kiti ir kuruoja su ta sritimi susijusią veiklą ne tik savo įstaigoje, apskrityje ar regione, bet visoje respublikoje. 

* * * 

Nederėtų pamiršti, kad be LASS pirmininko, jo pavaduotojo, centro tarybos, dar yra ir žmonės, išrinkti LASS suvažiavimo delegatais. Savo įgaliojimus delegatai išsaugo ketverius metus - iki kitų rinkimų į kitą suvažiavimą. Į LASS suvažiavimą delegatai renkami, reikia manyti, ne todėl, kad vieną ar dvi dienas pakilnotų rankas, priimtų keletą dokumentų ir išrinktų organizacijos vadovus. Turbūt tikrai nesuklysiu sakydamas, kad LASS suvažiavimo delegatai yra labiau susiję su organizacijos sprendimais, jos pasirinkta strategija nei kiti nariai. Vadinasi, jų ir atsakomybė didesnė, jų pareiga ar įpareigojimas tuos ketverius metus aktyviai dalyvauti organizacijos gyvenime. Seniau, tarybiniais laikais, du kartus per metus vykdavo LASS plenumai. Juose dalyvaudavo ne keliolika, o po keliasdešimt aktyviausių organizacijos žmonių. Kažin ar senas gyvenimo normas, senas struktūras verta reanimuoti, bet prisiminti, kad suvažiavimo delegatai nėra vien statistai, pakeliantys rankas už vieną ar kitą kandidatą į pirmininkus, būtų ne pro šalį ir jiems patiems, ir tiems, kurie juos išrinko. Kitaip sakant, suvažiavimo delegatai turėtų realiai dalyvauti organizacijos gyvenime, jos valdyme, o ne būti vienos ar dviejų dienų statistais. 

* * * 

Vienas iš pastarojo dešimtmečio mūsų organizacijos gyvenimo bruožų buvo ramybė. Visi buvome ramūs, viskuo patenkinti, o jei nepatenkinti - tą nepasitenkinimą kaupėme savyje kaip kokį elektros išlydį. Šiek tiek daugiau nei prieš metus tylos burbulas sprogo. Pasipylė ne tik klausimai, priekaištai pačių išrinktai valdžiai, bet smarkiai išaugo ir bendras organizacijos narių pilietinis aktyvumas ir supratimas. Daugeliui žmonių tapo ne vis tiek, kas mums vadovauja ar vadovaus, kas su mumis vyksta, kaip gyvename ir kaip gyvensime? Žmonės aktyviai dalyvavo svarstant LASS XXI suvažiavimo dokumentus, diskutavo su pretendentais į organizacijos vadovus. Būtų liūdna, jeigu tas pilietinis aktyvumas, taip ūmai kilęs, po suvažiavimo ūmai ir išblėstų. Prieš suvažiavimą kai kuriose didesnėse aklųjų bendruomenėse susikūrė diskusijų klubai - ar po suvažiavimo jie jau bus nereikalingi? Pilietinio aktyvumo turbūt dar niekada nebuvo per daug, o tam tikrais atvejais diskusijų vienu ar kitu organizacijos gyvenimo klausimu vis dar tenka ieškoti su žiburiu. Nereikia būti dideliu gandų mėgėju, kad neišgirstum: viename mieste nesutaria dviejų LASS struktūrų vadovai, kitame - blogi įmonės reikalai ir t.t. Įdomiausia, kad patiems tų miestų LASS nariams viskas lyg ir gerai, jokių nuomonių ar požiūrių skirtumų, jokių problemų. Kada bus blogai, kai skaudulys "pratrūks"? Deja, bet iki šiol dažniausiai būdavo taip: kol galime kentėti ir tylėti, kenčiame ir tylime, kai jau negalime - kalta LASS centro taryba... Be abejo, valdžią išsirenkame, kad ji spręstų mūsų problemas, bet ar tikrai visada už viską, kas vyksta ar, priešingai, nevyksta, atsakinga tik ji viena? Iki praėjusių metų pradžios daugelis gyvenome tarsi stropūs mokinukai, gerai išmokę pamoką: "Sprendimus priima ten, viršuje. Mes, apačioje, nieko negalime padaryti ar pakeisti". Pastarieji metai akivaizdžiai parodė, kad galima ir kitokia nuostata, kitoks santykis su tuo, kas aplink mus vyksta. Būtų labai negerai, jeigu žmonių aktyvumas, noras keisti ir keistis po suvažiavimo ūmai išblėstų. Na, bet tikėkimės, taip neatsitiks, todėl, kaip pasakytų senovės romėnai, - "Likite sveiki ir plokite!" 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]