SPORTAS

Marina DYNDA

STARTUOJA TARPTAUTINĖJE ARENOJE

Balandžio 8-11 dienomis Lietuvos aklųjų sporto federacijos rinktinės nariai Aušra Garunkšnytė, Justas Pažarauskas, Paulius Kalvelis, Arvydas Karčiauskas ir treneris Vygantas Mockūnas dalyvavo 3-ajame tarptautiniame aklųjų teniso (šoudauno) turnyre, kuris vyko Milane, Italijoje. Šiose varžybose taip pat dalyvavo sportininkų iš Danijos, Estijos, Italijos, Olandijos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos.  

Nors aklųjų teniso istorija Lietuvoje skaičiuoja jau devintus metus, šis turnyras buvo pirmasis mūsų žaidėjų startas tarptautinėse varžybose kartu su šio žaidimo Pasaulio ir Europos čempionatų dalyviais bei prizininkais. Lietuvoje aklųjų tenisu pradėta domėtis 2001 m., kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) mokytojas V. Purlys parsivežė kelias šio žaidimo raketes ir kamuoliukų iš seminaro Švedijoje, kur ši sporto šaka tikrai populiari. 2002 m. V. Mockūnas - tai pirmasis ir iki šiol, ko gero, vienintelis aklųjų teniso treneris Lietuvoje - parengė šio žaidimo treniruočių programą, pradėjo rūpintis inventoriumi, treniruočių bei varžybų organizavimu: jis yra atsakingas už Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šoudauno čempionatų organizavimą, naujų tarptautinių šio žaidimo taisyklių taikymą varžybose bei teisėjavimą.  

Pirmasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių aklųjų teniso čempionatas įvyko 2005 metais, o nuo 2007 m. šiuose čempionatuose dalyvauja ir moterys.  

LASUC, Lietuvos aklųjų teniso lopšyje, šiam sportui populiarinti skiriamas didelis dėmesys. Su šiuo žaidimu yra supažindinama per vykstančias atvirų durų dienas, įvairiuose renginiuose, skirtuose visuomenei supažindinti su neįgaliųjų veikla. Su aklųjų tenisu buvo supažindinti ir aktyviausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sporto rėmėjai - Vilniaus Vytauto Didžiojo "LIONS" klubo vadovai. Prie šio sportinio žaidimo populiarinimo aktyviai prisideda ir patys moksleiviai: norėdami supažindinti su žaidimu, jie dažnai atsiveda draugų, giminaičių, patys rodo kaip reikia žaisti.  

Beveik visą aklųjų teniso inventorių LASUC treneriui reikėjo pasigaminti savo jėgomis: "Raketėms medžiagų ieškojau statybinių medžiagų parduotuvėse ir pagal švedų rakečių pavyzdį LASUC technologijų mokytojas A. Valevičius su mokiniais jas pagamino. Pirmąjį stalą, kuris yra naudojamas iki šiol, bet jau neatitinka tarptautinių standartų, taip pat gaminomės patys, - pasakojo V. Mockūnas. - Kadangi aklųjų tenisą pradėjome pirmieji LASUC, viską reikėjo atrasti patiems: iš pradžių rankoms apsaugoti naudojome tinklininkų apsaugas, paskui sugalvojau perdaryti bokso treniruotėms naudojamas pirštines. Jos labai tiko - naudojame iki šiol. Tokias pirštines įsigijo ir kitų sporto klubų žaidėjai. Panašias apsaugas naudojo ir užsienio sportininkai Milane, taigi mūsų nenustebino." 

V. Mockūno bei Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro auklėtiniai dalyvavo ne vienose Baltijos šalių moksleivių ir jaunimo aklųjų teniso varžybose, tačiau susikauti aukšto lygio turnyre pavyko tik šiais metais. 

Tiek žaidėjai, tiek ir treneris teigia, kad šis turnyras suteikė jiems neįkainojamos patirties. Sportininkai turėjo progą ne tik parungtyniauti su didelio meistriškumo varžovais, tarp kurių buvo ir visi praėjusio aklųjų teniso pasaulio čempionato prizininkai, galėjo palyginti turimą inventorių. Bene labiausiai skyrėsi mūsų šalies atstovų ir kitų šalių komandų naudojamos raketės: "Nustebino švedų turėta išlieta vientisa raketė tuščiavidure rankena. Tokia raketė labai lengva ir, atrodo, tvirta. Nemažai žaidėjų turėjo nestandartinio ilgio ir formos raketes, ką, matyt, padiktavo ilgametė žaidimo patirtis: raketės suplonėjo, palengvėjo, joms pagaminti naudojamos įvairios medžiagos, taigi, vieno standarto čia vis dar nesilaikoma," - kalbėjo V. Mockūnas. - Taip pat labai skyrėsi nuo mūsiškių varžybose naudoti Čekijoje gaminti aklųjų teniso stalai: mūsų gaminti iš suspaustų plokščių, masyvesni, o tie - iš faneros, plonesnėmis sienelėmis ir kamuoliukas nuo faneros kitaip atšoka, todėl žaisti buvo sunkiau - reikėjo laiko prisitaikyti." 

Milane varžybos vyko prie šešių stalų skirtingose patalpose, kad netrukdytų triukšmas, kurį sukelia riedantis ir skambantis kamuoliukas. Lietuvoje vykstant aklųjų teniso varžyboms naudojamas tik vienas stalas. 

Žaidėjų sudėtis irgi liudijo gana aukštą turnyro lygį: vyrų grupėje dalyvavo 36 sportininkai, moterų - 26. Daugumą šalių delegacijų sudarė 5-6 sportininkai, šeimininkams italams atstovavo net 22 (12 vyrų ir 10 moterų) aklųjų teniso žaidėjai. Tarp 12 komandų lietuviai liko septinti: jie įveikė Estijos, Vokietijos ir tris Italijos komandas. Asmeninėse varžybose geriausiai pasirodė "Šarūno" sporto klubo atstovas J. Pažarauskas. Jis užėmė 14 vietą.  

Džiugina tai, kad sportininkams ir V. Mockūnui šiame turnyre pavyko išsiaiškinti buvusius teisėjavimo, žaidėjų galimų ir negalimų veiksmų neaiškumus, pamatyti mūsų sportininkų pranašumus ir trūkumus bei numatyti tolesnio aklųjų teniso tobulinimo kryptis - tai ir buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos aklųjų rinktinės dalyvavimo turnyre tikslų.  

"Lygindami mūsų sportininkų žaidimą su Europos aklųjų teniso lyderių žaidimu, matome, kad mums reikia gerinti kamuoliuko stabdymo ir blokavimo techniką, smūgiavimo greitį ir stiprumą, ieškoti daugiau nestandartinių sprendimų kiekvienoje situacijoje. Sportininkų, galinčių siekti pačių aukščiausių apdovanojimų, Lietuvoje tikrai turime," - teigia V. Mockūnas. - Kad galėtume lygiuotis į stipriausius pasaulio sportininkus, reikia įgyti kuo daugiau patirties dalyvaujant tarptautinėse varžybose. Tai suteikia ne tik žaidybinės praktikos, bet ir - beje, tai irgi labai svarbu - pasitikėjimo savo jėgomis. Šių dalykų mūsų sportininkams labai trūksta, todėl Lietuvos aklųjų sporto federacija, siekdama plėtoti šią įdomią ir perspektyvią sporto šaką, turėtų sudaryti galimybę kasmet dalyvauti bent viename tarptautiniame turnyre - tada kiltų ir susidomėjimas šiuo žaidimu, ir žaidimo lygis."  

Varžybų organizavimu sportininkai iš esmės buvo patenkinti, kliuvo tik pietietiškas organizatorių nepunktualumas - daug susitikimų vėlavo, tekdavo ilgokai palaukti, kol baigsis jau seniai turėjusios pasibaigti varžybos. Laisvo laiko sportininkai praktiškai neturėjo - varžybos baigdavosi tik 22 valandą, todėl miestui apžiūrėti teko nuvogti keletą miego valandų, per kurias sportininkai apžiūrėjo Milano katedrą, pasigrožėjo senamiesčiu.  

"Kalbant apie šoudauno perspektyvas Lietuvoje, svarbu siekti, kad mokiniai, baigę mokslus LASUC ir išvykę į kitus sporto klubus, sistemingai treniruotųsi. Dabar daugiau dėmesio šiam žaidimui skiriama tik Šiaulių sporto klube "Perkūnas". Kalbant apie aklųjų teniso ateitį būtų naudinga, kad sporto klubai organizuotų savo turnyrus, kad būtų daugiau žaidėjų, be to, būtų galimybė paieškoti perspektyvių, jaunų sportininkų," - sakė V. Mockūnas. 

Londono parolimpinėse žaidynėse 2012 m. aklųjų tenisas pirmą kartą bus įtrauktas į parolimpinių žaidynių programą, taigi ši sporto šaka turi akivaizdžią perspektyvą. Nors pasiekti gerų rezultatų Milano turnyre šiemet nepavyko, vis dėlto lietuviai nežada nuleisti rankų ir, pasinaudoję turnyre įgyta patirtimi bei atkakliai treniruodamiesi, sieks pripažinimo tarptautinėje aklųjų teniso arenoje. Tikėkimės, kad ateityje galėsime sveikinti ne tik riedulio ir lengvosios atletikos, bet ir aklųjų teniso parolimpinius prizininkus. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]