PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

LAIKAS RENKA DIENŲ SPALVAS


Tai eilutės iš poetės Onos Jasinskienės posmo - jos tarsi įprasmina mūsų buvimo žemėje prasmę. Ar dažnai pagalvojame, kokių spalvų puokštę surinktume sau paprasto ar jubiliejinio gimtadienio proga? Kuri spalva būtų pati svarbiausia? Bandau įsivaizduoti, kokia spalva vyrautų LASS Jonavos rajono filialo pirmininkės Valerijos Banėnaitės gimtadienio puokštėje.  

Pirmoji galvon šovusi mintis - dangaus mėlynumo. Griebiu telefono ragelį ir nustebinu moterį savo klausimu. Atspėjau. Nors Valerija renkasi tai, kas jai tinka ir patinka, bet viena mėgstamiausių spalvų - mėlyna. Gal čia kaltas poetų ir prozininkų apdainuotas Anykščių kraštas. Čia, Šlavėnų kaime, kurio nesupa nei upės, nei ežerai, tik aukštas mėlynas dangus, augo keturios sesutės. Iš jų dvi silpnaregės. Mamytė Janina Biliūnaitė, kilusi iš Niūronių kaimo, - tolima rašytojo Jono Biliūno giminaitė. Valerija su pusbroliu Gediminu bandė ieškoti gilesnių savo šeimos šaknų, gal net sudėlioti genealoginį medį - deja, daugelis artimųjų jau seniai iškeliavo anapus ir skrajoja dausose, tad tikslesnių žinių surinkti nepavyko.  

Vaikams neužteko dangaus žydrynės - jie ilgėjosi vandens ir maudynių. Iki svajonės - Šventosios upės - keli kilometrai. Kartais kulniavo pėsčiomis. Smagu. Beveik bėgte nuo kalniuko - ir upė. Maudynės trukdavo kelias valandas, galėjo iki soties mėgautis vandens malonumais, gėrėtis skaidria, anuomet neužteršta visų pamėgta Šventąja. Ne kartą ir tėvelis, dukrų priprašytas, įsisodindavo šeimyną į vežimą ir dardėdavo prie mėlynosios upės. Tokia prabanga, žinoma, - ne kasdien. Užtat kokia šventė! To vandens mėlynumo, aplink knibždančių žuvyčių vaizdas (tada Valerijos regėjimas nebuvo toks nusilpęs) iki šiol gyvas, nepamirštamas ir nepakartojamas. 

Laikas ne tik renka spalvas - jis jas derina, skaidrina. Kuo daugiau skaidrių dienų, tuo daugiau vilties. Valerija baigė Šlavėnų pradinę mokyklą. Čia dienos nebuvo nei pilkos, nei juodos: turėjo puikią mokytoją, kuri kaip gera psichologė akylai stebėjo, kad bendraklasiai nesityčiotų ir neužgauliotų silpnaregių sesučių Birutės ir Valytės. Šiandien moteris mano: vaikai gal net nesuvokė, kad šalia jų - regėjimo negalios kamuojamos mergaitės. 

Geros, rūpestingos mokytojos dėka seserys netrukus atkeliavo į Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Tėvus kamavo abejonės. Ar teisinga, kad vaikai auga toli nuo namų? Kaime pasklido gandas: atidavė mergaites valdžios globon - patys negalėjo pasirūpinti. Toks keistas ir tamsuoliškas kaimynų požiūris ypač skaudino mamą, troškusią dukroms tik gero. 

Peržengus mokyklos slenkstį, laukė kitoks gyvenimas. Pradėjo lankyti tautinių šokių būrelį. Šaunumėlis: visų vaivorykštės spalvų tautiniai sijonai ir liemenės, koncertai, kur į tave visi žiūri ir kur jautiesi tokia reikšminga. Jauduliukas lipant į sceną. Valerija visada siekė savarankiškumo. Šalia buvo trejais metais vyresnė sesuo Birutė, kuri norėjo globoti, saugoti jaunesnę sesutę, tačiau Valerija nenorėjo būti prižiūrima ar mokoma. Vis dėlto net ir pačias laimingiausias vaikystės dienas temdydavo namų ilgesys. Laukdavo nesulaukdavo vasaros atostogų, kai galėdavo grįžti ten, kur saulė šviesesnė, dangus mėlynesnis, medžiai žalesni. Mergaitės virpėdavo iš džiaugsmo, išvydusios tėvelį su vežimaičiu Anykščių stotyje. Už septynių kilometrų - namai namučiai, kur nesunkūs jokie ūkio darbai. Vienas juokas - vandens iš šulinio prisemti, mėlynuosius linelius rauti ar šieną sugrėbti. Bet pats didžiausias smagumas - šokti ant arklio ir joti į ganyklą. Arkliai - Valerijos aistra: gražūs, grakštūs, stiprūs. Kartą kaimynė, atėjusi pasiskolinti arklio, padejavo, kad nemoka jo pakinkyti. Valerija pasisiūlė padėti ir gerokai nustebino moterį, kai be jokio vargo arkliukas buvo įkinkytas į vežimą. Vyresnės seserys buvo gudresnės - pasirinkdavo jaunesnius, eiklesnius žirgus, o Valytei palikdavo patį seniausią. Anokia čia bėda - tas arkliukas buvo pats patikimiausias. Skaniai juokiasi prisiminusi, kaip kartą sėdo ant savo patikimo arkliuko ir žingine leidosi į ganyklą. Akimis vis ieškojo "grandinės" - nesimato nors tu ką. Staiga arkliukas sustojo kaip įbestas, nuleido galvą ir nė žingsnio pirmyn. Nulipo mergaitė nuo arklio: dirst į vieną pusę, dirst į kitą - ogi grandinė po jos kojomis. Meiliai paglostė, pagyrė protingą gyvulį. Grįžusi namo papasakojo savo nuotykį trims sesutėms, tėveliams ir bobutei, kuri ypač mylėjo Valytę. Visi smagiai pasijuokė. 

Valytė labai mėgo pasakas, kurias kas vakarą sekdavo bobutė. Mokėjo jas atmintinai. Pradeda senoji vieną, o mergaitė jau šaukia: "Šitą moku, noriu kitos." Ir taip be galo. Pasakos žadino vaizduotę, stebuklingas kilimas nunešdavo į šalį, kur nėra skurdo, kur magiškai staltiesei išsiskleidus, akys raibsta nuo skaniausių valgių, o Pelenę geroji fėja paverčia puošnia princese. Rytas grąžindavo į realybę. Tėvai dirbo sunkius lauko darbus istoriniu vardu pavadintame "Puntuko" kolūkyje, beveik už dyką. Menkai mokami vadinami darbadieniai - kartais pusmaišis, o kai kada keli kilogramai grūdų per mėnesį, ir išmaitink, kad gudrus, septynių asmenų šeimyną. Sunku būdavo matyti mamą, su miltų maišu ant pečių keliaujančią namų link iš Anykščių miestelio. Duonelės pagausėjo, kai mama įsidarbino veršelių fermoje. Anksti kėlė, vėlai gulė, bet vaikai jau buvo sotūs. 

Valerijai atmintin įsirėžė jautrus tėvo, stipraus valingo kaimiečio, pasakojimas apie sunkią jos ligą. Gydytojai, užuot guodę ir palaikę viltį pasveikti, vienu balsu pranašavo, kad mergaitė liks neįgali. Vežė į Anykščius, Panevėžį - jokių rezultatų. Liko paskutinė viltis - Vilnius. Vėliau tėvelis jai prisipažino: "Du kartus verkiau per visą gyvenimėlį, kai mirė mama ir kai tave vežiau į Vilnių. Paėmiau ant rankų nusilpusią, lengvą kaip šapelį ir nepajutau, kaip pravirkau". Tėvams tai - juodžiausios gyvenimo dienos. Valerija buvo per maža visa tai suvokti. 

Prisiminimais apkeliavusios pusę Lietuvos, vėl grįžtame į Kauną, kur po spalvingų ir nerūpestingų metų mokykloje kelias vedė į LAD Kauno GM kombinato kartonažo barą, vėliau - plastmasės cechą. Šį laikotarpį Valerija tapytų pilka spalva. "Nėra to blogo, kas neišeitų į gera," - sako lietuvių liaudies patarlė. Valerijai dienos praskaidrėjo, kai, šviesios atminties aklųjų mokyklos direktoriui Antanui Baltramiejūnui rekomendavus, buvo išrinkta LAD Kauno miesto ir rajono nedirbančių narių pirmininke. 

Pradžia buvo sunki: patirties nėra, merginai tik 22-eji. Nedrąsiai, kukliai merginai teko bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis. Dirbo ir mokėsi. Nežino, kaip būtų įveikusi užgriuvusią socialinių rūpesčių naštą, jeigu ne Kostas Bankauskas, ir mokytojas, ir globėjas, - viskas vienas asmuo. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pas jį - prašė patarti, kiekvieną žodį dėjosi į galvą. Valerija sako: "Didžiulė pagarba šiam žmogui, mylėjusiam savo darbą, "sirgusiam" už akluosius, globojusiam pavaldinius." 

Kaip tos vaivorykštės spalvos keitėsi organizacijos, kurioms vadovavo ir tebevadovauja Valerija Banėnaitė. Nuo 1986 metų ji - LASS Jonavos rajono filialo pirmininkė. Gyvenimo negalima tapyti vien juoda ar balta spalva, įsitikinusi moteris, - jis įvairiaspalvis. Ir ne tik nuo tavęs priklauso, kokią spalvą pasirinksi. Dirbdamas su jautresniais žmonėmis, turi ieškoti kompromisų, ramiai reaguoti į nepelnytus priekaištus, nepagrįstus skundus. Svarbiausia, kad sąžinė būtų rami, kad pastangos duotų vaisių. Nepratusi dejuoti ir skųstis Valerija daug ką slepia giliai širdyje, nerodydama emocijų. Paklausta, kaip sekasi sunkmečiu, atsako: 

- Negaliu skųstis, turime neblogai įrengtas patalpas, jau septintus metus gyvuoja ir sėkmingai koncertuoja liaudiškos muzikos kapela "Jonavėlė", kuriai vadovauja energinga, su kolektyvu puikiai sutarianti Janina Butkuvienė. Koncertų - nors kibiru semk. Kur kviečia, ten važiuojam. Neapsiribojame mokyklomis, pensionatais - kartą per mėnesį koncertuojame AB "Achema" profilaktoriume. Praėjusiais metais dalyvavome Jonavos rajono liaudiškos muzikos festivalyje "Trenk polkutę". Gavome padėką. Nepraleidžiame progos dalyvauti Neįgaliųjų dienai skirtuose koncertuose Kauno sporto halėje, sostinės dienose "Tau, Vilniau". Gaila, pernai dėl lėšų stygiaus pastarasis nebuvo organizuotas ir Vilniaus neaplankėme. Daina ir bendravimas mus suartina. Ne kartą, pasikvietę į svečius mums įdomių žmonių, prie kavos puodelio šnekučiuojamės apie kūrybą, kuri neleidžia užsisklęsti savyje, apie dainą, jungiančią skirtingiausius žmones. Viename savo posme jonavietis Algimantas Katilius sako: 

Iš širdies į širdį kalba dainos naujos, 

Kalba mūs likimo nelengva dalia, 

Bet mes pačią tamsą rankomis sulaužėm... 

Dainai ir draugystei dar jėgų yra. 

Sukasi Valerija kaip ta bitelė darbščioji, mina Jonavos savivaldybės slenksčius, ieško paramos, lanko ir guodžia savo filialo narius. Rūpestinga ir kantri, puikiai pažįstanti visus savo bendruomenės narius, žinanti ne tik jų gyvenimo sąlygas, bet ir ligas ar šeimos bėdas. Vieną guodžia, kitam pataria, trečią išklauso. Bėga dienos kaip vanduo darbų verpetuose. 

Noromis nenoromis kyla klausimas - kuo praskaidrina sielą po dienos darbų? Nujaučiu atsakymą: didžiausias pomėgis - kelionės. 

- Esu varlė keliauninkė. Sunku suskaičiuoti, kiek šalių aplankyta, kiek įspūdžių patirta. Kol gyvenome už geležinės uždangos, skersai išilgai apkeliavau buvusią Sovietų sąjungą. Autobusais, traukiniais, lėktuvais - kad tik važiuočiau. Nepriklausomybės metais - visi keliai į Europą: meilės ir šviesos miestas Paryžius, kur visi malonūs ir mandagūs. Netyčia užlipai kam nors ant kojos, o tas, užuot tave iškeikęs, maloniai nusišypsos ir dar atsiprašys. Didelis netikėtumas - Europarlamento rūmai Briuselyje, Praha su savo spalvinga architektūra, Veličkos druskos kasyklos, Čenstachovos Juodoji Madona Lenkijoje. Visos kelionės fantastiškos. Kiekviena savaip. Miestai, kaip ir valstybės, turi savo spalvas, dovanoja vis kitokią nuotaiką. Priimu tai kaip Dievo dovaną, džiaugiuosi kiekvienu nauju potyriu. 

Tegul neišblunka laiko surinktos dienų spalvos, tegul nusineša nuoskaudas, dovanoja Viltį. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]