LASS LITERATŲ KŪRYBA

Stasys BABONAS

SENOLIS


Ištrauka iš rašomos knygos "Po Girkalnio žvaigždėmis" (Babono giminės istorija) 

 

Mano senoliai, tiek nedaug žinių apie jus liko: trupiniai trupiniai... Ir juos visagalė užmarštis skuba praryti. Tik užrašytas žodis gali įveikti užmarštį. Jūs, senoliai, dalelė manęs, gyvenusi prieš šimtą, prieš du šimtus metų... 

Visus visus Babonus kviečiu į susitikimą! 

Susitiksime... Neraikysime duonos prie vaišių stalo, nesuklupsime priešais Girkalnio bažnyčios altorių, mes - Girkalnio kapinaitėse susitiksime. Kada ir kas pirmasis iš Babonų atgulė į Girkalnio smėlį? Pavargęs, sulinkęs senelis? O gal jaunutė šeima laidojo ir laidojo savo mažylius? Kukavo gegutė, skambėjo bažnyčios varpai... Vaikai laidojo tėvus ir degė žvakės ant ką tik supilto kapo. Vaikai laidojo savo vaikus. Žvakių šviesa man primena rožinį (rožančių), iš toli, iš užmaršties gelmių atbėgantį ir tik akimirkai stabtelėjantį ties manimi. Žvakių šviesa į ateitį skuba. Prieš mane - šimtmečiai, tūkstantmečiai. Žvakių šviesa paskęsta ateities tolybėse... 

x x x 

Valentino AJAUSKO piešinysNeišsaugojo raštai pirmosios bažnyčios pastatymo datos. 1622 m. Girkalnio žmonės jau turi Dievo namus. Kada įkurtos kapinės? Kurioje vietoje jos buvo? Gal pastačius pirmąją bažnytėlę, aplink ją laidojo žmones? Aš su tėvuku vaikščiojau šventoriuje, kai buvo kasami pamatai dabartinei bažnyčiai. Krapnojo lietutis. Bolavo bolavo žmonių kaulai. Vienus kitus užpylėme smėliu. Jų daug buvo - visų nepaslėpsi po geltonomis smiltelėmis... Jie amžiams liko po taku, juosiančiu bažnyčią, po varpo skambėjimu, po žole. 

Akiduobės tuščios šventoriuje, 

Žvelgia į kelią... 

Į jas byra lietus, sekundės ir amžiai. 

Po skėčiu slepiuos. 

Ir mintys - po skėčiu. 

Pečiu remiuosi į lietų, 

Į piktas, lyg bitės prieš mirtį, sekundes. 

Gal į tavo, senoli, petį? 

Tavo kapą visi užmiršo... 

Žodžiai apie tavo gyvenimą tušti... 

Tik datos, lyg žolės vis dygsta, dygsta. 

Gal tiesa, kad šventoriuje 

Kauburėliai ir mediniai kryžiai stiebės? 

Bažnyčią ugnis, iš dangaus atkeliavus, prarijo. 

Kapelius - žolė. 

Gal - atmintis? 

Ji moka išbraukti, ištrinti, užkloti, nustumti... 

Tuštuma vainikuojas maldos karūna. 

Vardai išnyra, lyg šikšnosparnių skrydis. 

Lietus krapnoja... 

1744 m. pirmosios vietoje, pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1890 m. sudegė. Žaibas ją palietė... Gal senieji pagonių dievai rūstavo? 1899 m. vėl pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1943 m. vasario 8 d. į bažnyčios bokštą, į altorių nužengė Švč. Mergelė Marija. Šį apsireiškimą taip aprašo kunigas Robertas Skrinskas knygoje "Piligrimo vadovas": "Apie 20.30 val. žmonės pastebėjo besileidžiančią iš dangaus ant Girkalnio bažnyčios nepaprastą šviesą. Ji sustojo bokšto viršuje, toje vietoje, kur jis ima smailėti. Šviesa buvo elipsės formos, vaivorykštės spalvų, aprėminta žvaigždžių, kurios buvo 10 cm viena nuo kitos. Žvaigždžių rėmų viršuje ir apačioje buvo po vieną didesnę. Tuose apšviestuose rėmuose matėsi Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant kairės rankos. Jų galvas supo gražūs žvaigždžių vainikai, o veidai pridengti permatomu melsvai pilku debesėliu. Viso to reginio šviesa buvo tokia stipri, kad šviesiausia elektra negalėtų jai prilygti, bet akims ji buvo tokia maloni, kad mačiusieji žiūrėjo su nuostaba ir pasigėrėjimu. Toks vaizdas išbuvo bokšto viršuje apie 15 min. Po to šviesa ėmė leistis žemyn. Bokštas pasidarė permatomas, tarsi stiklinis. Dvi žvaigždės, buvusios rėmų viršuje, pasiliko senoje vietoje. Vaizdas, nusileidęs iki bažnyčios vidaus, nuslinko į didįjį altorių ir ten buvo matyti 10-15 minučių. Tuo metu visas bažnyčios vidus tviskėjo stipriausia šviesa. Po to ji ėmė blėsti, pradedant nuo didžiųjų bažnyčios durų. Kartu blėso ir bokšto viršuje esančios dvi žvaigždės. Pagaliau viskas išnyko. Tą vakarą oras buvo ramus ir giedras, švietė mėnulis." Apsireiškimas dar kelis kartus pasikartojo. Šiems įvykiams ištirti buvo sudaryta komisija, bet siautėjo didelis karas... 1944 m. sudegė Girkalnio bažnyčia. Miestelis buvo apšaudomas, bombarduojamas. Sviedinys pataikė į bažnyčios bokštą. 1997 m. senajame šventoriuje pastatė ovalo formos mūrinę bažnyčią. 37 metrų aukščio varpinės bokštas iš toli kalba apie šventovę, kviečia, rodo kelią. 

Į kalniuką, pro šventoriaus vartus, prie altoriaus ėjo proseneliai, seneliai, tėvai. Aš klūpau prieš altorių, kalbu "Tėve mūsų". Tyli varpas. Apeisiu aplink bažnyčią. Vieniši antkapiniai paminklai prie šventoriaus mūro rymo. Dar kartą aplink bažnyčią apeisiu. 

x x x 

Už Girkalnio, Lotyniškės ir Juotkėnų kaimuose - Babonų šaknys. 

1) Jonas (1778-1858); 

2) Dominykas (1779-1829); 

3) Simonas (1781-1841) 

O kas prieš tai? Archyvai tyli. Gal jūs, Jonai, Dominykai, Simonai, esate broliai? 

Kol neturime vieno vienintelio kamieno, tris didžiausias šakas vadinkime: 

- Jono giminė; 

- Dominyko giminė; 

- Simono giminė. 

Jono giminės medžio šakose rasite ir mano vardą. Tėvukas (Viktoras B.) pasakojo, kad mūsų senolis a t ė j o iš toli. Ką liudija tie žodžiai? Ar viską prarijo užmarštis? Manau, kad dar daug ką galima perskaityti tuose žodžiuose. 

Papasakosiu kitą atvejį. Tėvukas kalbėdavo, kad mes ir Gustai - tolimi giminės. Netoli mano tėviškės (Ražaičių km.) už dviejų, trijų kilometrų Juodaičių link, gyveno Gustai. Ir štai, kai Jonas Babonas (Dominyko giminė) sudarė mano giminės genealoginį medį, paaiškėjo, kad Ona Gustaitė buvo Jono Babono (1778-1858), šios šakos pradininko, žmona. Informacija, kad ir neužrašyta, keliauja iš kartos į kartą. Žinoma, labai daug nutrupa, nesugrąžinamai prapuola. 

Senolis atkeliavo iš toli... Tolimiausias prosenelis, kurio vardą žino mano tėvukas, - Gabrielius. Jonas Babonas (Dominyko giminė) žengė dar vieną žingsnį gilyn: dabar aš žinau Gabrieliaus tėvus - Jonas ir Ona. Gal tas, kuris atėjo iš toli, buvo Jono tėvas? Ir Dominyko tėvas, ir Simono? Iš toli atėjo - tai iš kur? Toli, tai ne dešimt ir ne šimtas kilometrų. Reikia akcentuoti tai, kad pavardė BABONAS - tik čia, Girkalnio parapijoje, Lotyniškės ir Juodkėnų kaimuose. Šios vietovės - netoli viena nuo kitos. Babonų, jeigu įsijungsime internetą, daug rasime... Pirmiausia, tai - Europa. Rasime šių pavardžių ir kituose žemynuose. Ką aš noriu pasakyti, apie tai kalbėdamas? Tas senolis, kurio vardo nežinome, atėjo iš kitos šalies... Kokia kalba kalbėjo ir kokį dievą garbino? Tuščią tarbelę ar aukso pilną kapšą atsinešė? Gal jo kūną dengė kario rūbai, gal vargani elgetos draiskalai? Atrodo, tiek mažai tereikia, tik nueik šimtą, du šimtus metų atgal ir sutiksi jį... Patapšnotume vienas kitam per petį, ištartume savo vardus. Deja, tik vaikiški svaičiojimai, tik meno žmogaus vaizduotės hieroglifai... Susitiksime Girkalnio kapinių smėlyje. Atėjai tu, senoli, kurio vardo nežinau, iš toli. Nežinau, kurie metai buvo po Kristaus gimimo. Gal ūkavo rudens vėjai? Gal prakaituotus šienpjovių kūnus degino vasaros saulė? Laikas viską naikina: skausmą, viltis, netektis, praeitį. Atleisk, mano tolimas senoli, apie tave aš nieko nežinau... Senoli, tavo kraujo dalelė teka mano gyslomis. Suspurda, smarkiau pradeda plakti širdis. Tegul kalba širdis. Širdis turi teisę klysti, turi teisę klupti, iš svajonių (net iš tų, kurių neprisimena) pinti gražiausius vainikus. Mano širdis spėja, kad tu, senoli, į Girkalnio parapiją, į Žemaičių vyskupystės žemes, atėjai apie 1760-1770 metus. Niekas tavęs čia nelaukė su balta duonos rieke. Kažkur toli klibėjo Lietuvos ir Lenkijos sostas, artėjo valstybės padalijimai. Po didžiausio Respublikos istorijoje siautėjusio maro (išmirė tūkstančių tūkstančiai) plytėjo dykumos, tuščios sodybos užžėlė krūmais. Bastėsi rusų, švedų, saksų kariuomenės. Turtingųjų, mūsiškių ponų samdytos armijos žygiavo per Žemaitijos žemes kariauti dėl valdžios. Netrūko ir plėšikų, kuriems rūpėjo lengvas grobis. Labai šaltos žiemos atkeliavo į tas žemes. Rudenys tik menkutį derlių žmonėms dovanojo. Užslinko badmetis. Visi gyvuliai buvo išpjauti. Žmonės valgė šunis, kates, žiurkes. Senoli, iš kokio pragaro tu atėjai čia, į Žemaičių žemę, į Girkalnio parapiją, kad visa tai, ką neseniai išvardijau, tavęs neišgąsdino? "Valstiečiai dar labiau skurdo. Blogiausia, kad jie neturėjo jokių teisių. Privatiniuose dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje, ir ponas juos išnaudojo, kiek tik galėjo. Pasiskųsti nebuvo kam. Kiek geriau buvo bažnytiniuose ir valstybiniuose dvaruose, nes ten valstiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose, vadinamuosiuose inventoriuose." (A. Šapoka "Lietuvos istorija"), Girkalnis ir jo didelė dalis apylinkių buvo Žemaičių vyskupo stalo valda. 1842 m. miestelis ir apylinkės prijungtos prie Raseinių seniūnijos. Už Girkalnio Raseinių pusėn, plytėjo Bilevičių dvaro žemės. Ar turėjo laiko ten dirbantys varguoliai pakelti akis, žvelgti Girkalnio bažnyčios pusėn, ar girdėjo skambant varpus? "Pasak legendos, dvaro rūmai statyti 1427 m., o 1515 m. restauruoti. 1702 m. Biliūnuose buvo apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII, o 1812 m. čia kurį laiką viešėjo Napoleono maršalas Makdonaldas. 

Rūmai ir svirnas paskelbti architektūros paminklais. XVIII a. ant Šaltuonos kranto buvo įveistas parkas. Dar ir dabar iš senojo parko yra likusi 120 m ilgio ir 4 m pločio liepų ir klevų alėja. Parke auga 14 vietinių ir 18 atvežtinių medžių rūšių. 1958 m. parkas buvo paskelbtas valstybės saugomu objektu." (J. Brigys "Per Raseinių kraštą"). 

Senoli, kas buvo tavo pirmasis ponas? Gal dvare tave sutiko Bilevičius, gal Gedgaudas, o gal užkopęs į nedidelį kalnelį, nusiėmęs kepurę, per šventorių skubėjai prie bažnytėlės durų? Pasilikai gyventi... Rupi ir čia, senoli, tau buvo duona. Amžino poilsio atgulei į Girkalnio smėlį. Ir tavo vaikai ten guli. Ir vaikų vaikai... Ta žemė, kurioje gyvena žemaičiai ir iš kitų kraštų atėję žmonės, tapo tavo tėvyne. Senoli, kodėl tu palikai savo tėvus, brolius, seseris ir toli ėjai į rytus? Nuo ko tu bėgai - nuo įsipareigojimų, nuo vargo, nuo priešų? Įsivaizduoju tave jauną, pavargusį, suprakaitavusį, basą, su krepšiu ant peties... Tu pasukai Bilevičių dvaro link. Pažinčiau aš tave, senoli, žmonių minioje iš keistos, tarsi nesibaigiančios, vis bėgančios į pakaušį, kaktos; iš aštrių akių, giliai po ja įgrūstų, iš antakių linijos, iš trumputės, šiek tiek riestos nosies, iš aukštyn lenkto smakro, iš putlių lūpų ir didelių ausų. Jeigu įdėmiau pažvelgsi, kiekvienas Babonas turi tuos bruožus. Senoli, tu buvai neramios sielos žmogus. Ar ji po Girkalnio dangumi atsigavo, atsitiesė, surado, ko ieškojo? Senoli, gal čia tau svaigiau suokė lakštingalos, smuikavo žiogai? Gal varpų dūžiai giliau į širdį gulė? Gal smėlėtuos keliuos virš Girkalnio žvaigždynų lengviau vėrėsi žmogaus gyvenimo paslaptys? Senoli, aš tave pažįstu! 2009 m. po žvaigždynais, keliaujant rugpjūčiui, Girkalnio mūrinėje bažnyčioje šv. Mišias už Babonų giminę aukojo trys kunigai: Girkalnio klebonas J. Kaknevičius, J. Babonas (Dominyko Babono giminė), ir tik šią vasarą iš JAV grįžęs, A. Babonas (Simono Babono giminė). Suklupo visi maldoje prieš Švenčiausiąjį. Giesmės plazdėjo skliautuose, kilo į žvaigždynus. Žvaigždynai šviečia visada: dieną ir naktį, gyviems ir mirusiems. Kartais nematome šviesos, į mus keliaujančios. Kai giesmė apglėbė klūpančius, žvaigždynų šviesa krito į širdis. Keturios kėdės netoli altoriaus stovėjo. Ant jų trumpai atsisėsdavo trys kunigai. Viena kėdė visada buvo tuščia. Senoli, gal tu joje sėdėjai? Nematėme tavęs. Jautėme tave... Gal tomis akimirkomis arčiausiai vienas su kitu susitiko Babonai? Senoli, tu, ką mums buvai davęs, vėl surinkai. Aukštai aukštai, aukščiau už Girkalnio žvaigždynus iškėlei. Tikriausiai, prie Dievo kojų padėjai. Stebuklinga Jo meilės šviesa gydė, valė, degino, stiprino, šildė, suprato, atleido. Mylėjo. Senoli, tu mums vėl grąžinai, ką buvai paėmęs. Senoli, tu daug daugiau grąžinai, negu buvai paėmęs. Senoli, mes likome stipresni, švaresni, daugiau Dievo meilės į save įsileidę. Senoli, kurio net vardo nežinome, tu esi tarp mūsų... 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]