MUMS RAŠO

Vincas BAUBLYS

NORIME BENDRAUTI

Kartais pagalvoju, kaip mes klystame galėdami, tačiau nenorėdami padėti vienas kitam. Juk nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Gal tas žmogus paprasčiausiai miršta be nieko nekainuojančios dvasinės ar psichologinės pagalbos, gal jam trūksta vieno vienintelio žodžio, kad jis taptų bent truputėlį laimingesnis. O kaip sunku tam žmogui, kuris negali išreikšti savo jausmų vienu vieninteliu žodeliu, nes jis - nebylys. O jeigu šis žmogus dar ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje, ir sunkiai valdo kairę ranką? Klausimas, ar atsiras tokių, kurie norėtų su juo bendrauti. Juk mes abu pagal amžių gyvename tarp savo senelių, tėvų. Iki mudviejų pažinties ilgai Deimanto ieškojau, nes gyventojų paklausus, kur jis, išgirsdavau atsakymą: "Mes su juo nebendraujame."  

Susipažinome praėjusį rudenį, kai Deimantas apsigyveno Veisiejų pensionate. Sužinojau, kad jis, sunkiai valdydamas vieną kairę ranką, išvažiavo į pensionato kiemelį. Išėjau ir aš. Ilgai negalvojau, kaip šiam vaikinui aklas galiu padėti. Išėjęs į kiemelį išgirdau sklindantį pažįstamą garsą. Su nebyliais gyvenime teko susitikti. Už keleto metrų nuo manęs vežimėlyje sėdėjo Deimantas. Priėjau prie jo ir pasisakiau, kas esu. Paklausiau, ar jis sugebės valdyti kompiuterį. Jeigu taip, tegul paspaudžia man ranką. Pajutau rankos spustelėjimą.  

Po keleto minučių Deimantas sėdėjo prie nematančiam žmogui pritaikyto kompiuterio. Negaliu apsakyti, kaip jis apsidžiaugė išgirdęs pirmą parašytą savo žodį. Tai jam buvo tikras stebuklas! Jis tarsi gimė iš naujo, kaip aš antrą kartą "gimiau" Palangoje, poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre. O kai kompiuteris paskaitė pirmą jo parašytą sakinį, Deimanto vežimėlis ėmė šokinėti kaip ant spyruoklių. Tapšnojo man per petį savo viena sveika ranka. Užgriuvo džiaugsmingų garsų lavina. Argi tai nesuteikia džiaugsmo, kai kitam gali padėti? Nuo to laiko mūsų didžiausias bendravimo pagalbininkas - nematančiam žmogui pritaikytas kompiuteris su garso sintezatoriumi. Dabar Deimantas savo jausmus ir norus gali pasakyti mano kompiuteriu. Laimingas ir aš, kad galiu padėti jaunam vaikinui. Dar labiau džiaugiuosi, kad Deimantas jau pradėjo vaikščioti. Pamažu jis nugalėjo savo negalią. Atšils orai, galėsime su juo išeiti pasivaikščioti. Mes suprantame vienas kitą net iš pirmos parašytos jo žodžio raidės. Kai kam tas neįtikėtina, tačiau tai įmanoma, - aklas ir nebylys gali bendrauti. Mudu labai džiaugiamės.  

Už šį džiaugsmą noriu padėkoti Prano Daunio fondo viceprezidentui Juozui Valentukevičiui, Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro direktoriui Sigitui Bilevičiui. Esu be galo dėkingas Veisiejų pensionato direktoriui V. Mozeriui, pavaduotojui ūkio reikalams V. Leščinskui, pensionato socialiniams darbuotojams, LASS Lazdijų rajono filialo pirmininkui A. Vilčinskui. Visada tik geru žodžiu minėsiu veisiejiškį Gintarą Fominą, kuris visada man padėdavo, kai sugesdavo kompiuteris. Suprato mane pensionato vadovai - skyrė patalpas, kad galėčiau ramiai dirbti su kompiuteriu. Nepamiršo manęs ir "Lions" klubo pirmininkas A. Jasinskas, sužinojęs, kad aš, aklas, bendrauju su nebyliu vaikinu per kompiuterį. Dabar mano gyvenimo kelias - kūryba. Rašau autobiografinį romaną. Kuriu eilėraščius. Pradėtas rašyti ir detektyvas. Nežinau, kas būtų su manimi atsitikę, jeigu daugelio čia paminėtų ir nepaminėtų žmonių neturėčiau šalia savęs. Manau, kad anksčiau ar vėliau gyvenimas šiems žmonėms už tai atsilygins. O aš dabar galiu padėkoti tik žodžiais. Žinau viena: mūsų Lietuvėlė laikosi ant šių dorų, šviesių žmonių pečių. Tik gaila, kad mes, provincijos neįgalieji, dažnai liekame gyvenimo pakelėje. O bendrauti mes norime ir turime. 

Labai nudžiugau, kai išgirdau šiais metais kovo aštuntąją, Moters dieną, pagal mano žodžius sukurtą socialinės darbuotojos Renatos Baliukonienės dainą. Nuskambėjus paskutiniams gitaros akordams, pasigirdo skandavimas: "Pakartot!"  

Niekada nereikia prarasti tikėjimo geresne ateitimi, nes suklupę galime daugiau nebepakilti. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]